Kažkur internete sklando juokelis apie tai, kaip ateiviams sunku suvokti žemiečių įprotį švęsti planetos apsisukimą aplink artimiausią žvaigždę – tiek asmeniškai (gimtadienius), tiek visuotinai (Naujuosius metus). Nežinia, kaip reikėtų ateiviams tai paaiškinti, iš kur mums kyla toks noras, tačiau, kaip bebūtų – Žemė dar kartą apskriejo aplink Saulę, o laikrodžiai kas valandą įvairiose pasaulio vietose jau skelbia 2022 metų pradžią.
Kol pas mus iki Naujieji dar neatėjo, turime šiek tiek laiko apžvelgti, kokie buvo tie praėję metai. Gal tai ir būtų tas atsakymas į klausimą – o kodėl mes švenčiame Naujųjų metų sutikimą: tai savotiškas riboženklis, stotelė, skirta trumpam stabtelti ir pasižiūrėti į ką tik nueitą kelią.
Tad kokie buvo tie besibaigiantys 2021-ieji? Visokie. Gal ir ne tokie šokiruojantys, kaip 2020-ieji, kai tik prasidėjo pandemija. Taigi, antrieji pandemijos metai, per kuriuos jau išmokome gyventi su kaukėmis, testais ir nuolat besikeičiančiomis taisyklėmis.
Kino prasme, 2021-ieji jau buvo gerokai gyvesni nei 2020-ieji. Nors ir per šiuos metus patyrėme visko – kino teatrai tai veikė, tai neveikė, tai priėmė tik su kaukėmis, tai raudojo krokodilo ašaromis dėl uždraustų spragėsių, tai džiūgavo pagaliau gavę leidimą jais prekiauti… Apdovanojimų ceremonijos, įskaitant net ir Oskarus, vyko kone kamerinėje aplinkoje dalyvaujant tik nominantams. Iš trijų pagrindinių Europoje vykstančių kino festivalių Berlinalė įvyko internetiniu formatu, o štai Kanai grįžo po metų pertraukos ir laikydamiesi visų saugumo reikalavimų netapo masiniu COVID-19 židiniu. Į internetą teko kraustytis ir didžiausiems Lietuvoje vykstantiems kino festivaliams.
Taigi apžvelkime, kas mus šiemet labiausiai pradžiugino. Atsižvelgiant į aplinkybes, o ir – nereikia slėpti – vis augančią internetinių filmų peržiūrų svarbą, šiemet vėl įtraukėme ne tik kine, bet ir legaliose platformose žiūrėtus 2021 m. filmus.
Tiesa, atskira eilute norėtume paminėti Giedrės Žickytės dokumentinį filmą „Šuolis“ – filmas Lietuvoje parodytas šiemet, bet oficialiai datuojamas kaip 2020 m. filmas, tad į šių metų dešimtuką įtraukti negalime, bet vis tiek manome, kad jį verta prisiminti, o nemačiusiems – pažiūrėti.
Tad jūsų dėmesiui – mūsų komandos išrinktų geriausių 2021 m. filmų dešimtukas (vienuoliktukas):
11-9. „Tik, tik…bum!” (angl. „Tic tic… Boom“) („Netflix“)
Visai neseniai pasirodęs miuziklas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Andrew Garfieldas, pasakoja apie jauną muzikos kūrėją, visais įmanomais būdais bandantį prasimušti į didžiąją sceną Brodvėjuje. Tokia proga, veikėjo akimis, gali atsiverti, jei jis sėkmingai sukurs parodomąjį pastatymą ir tuomet jį pastebės kiti įtakingi kūrėjai. Spaudžiant terminams, kurti nelengva. Ypač, kai manai, jog tik nuo to priklauso tavo likęs gyvenimas, kai tau jau 30 metų ir trauktis atgal bijai. Tokiomis aplinkybėmis nesunku pražiopsoti ir tai, kas vyksta aplink asmeniniame gyvenime. Juk bėdų gali turėti ir tavo artimieji, draugai – ar jie netampa tavo situacijos įkaitais, kuomet tik tavo problemos svarbios? Filme muzikinis fonas neerzina ir nėra pernelyg dominuojantis, nes tai filmas apie Brodvėjų, miuziklus, todėl muzikiniai intarpai įsilieja, tarytum, natūraliai. Dainos ir jų atlikimas nuotaikingi, nuteikia pozityviai. Nagrinėjamos problemos yra artimos daugumai žmonių, kurių amžius panašus į pagrindinio veikėjo ir kurie siekia karjeros, tikslų ir, apskritai, prasmės gyvenime. Istorija paremta tikrais faktais ir realia asmenybe. Ir nors suskamba kelios liūdesio natos, tačiau ši juosta nuteikia pozityviai ir motyvuojančiai, o to metų pabaigoje, turbūt, daugeliui norisi ir reikia.
11-9. „Mirtis palauks“ (angl. „No Time to Die“) (kine)
Jubiliejinis 25-asis bondiados filmas, arba kitaip – atsisveikinimas su Džeimsą Bondą penktame filme suvaidinusiu Danieliu Craigu – „Mirtis palauks“ (angl. „No Time to Die“), patenka į šių metų „Buvau Kine“ geriausių filmų dešimt…vienuoliktuką. Ir vėl, filme išvydome nepriekaištingai įgyvendintas veiksmo scenas, persmelktas ateinančia nostalgija 15 metų Bondą vaidinusiam Danieliui Craigui, kurio kaip agento 007 daugiau nebeišvysime. Iš tikrųjų, negalime teigti, kad šis filmas Craigo bondiadoje buvo geriausias, bet įvykių vingiai žiūrovus išlaiko įsitempusius iki pat paskutinių kadrų. Puikus aukštos kartelės estafetės perdavimas kitam aktoriui, kuris išdrįs stoti į Jos Didenybės slaptąją tarnybą.
11-9. „Paskutinė dvikova“ (angl. „The Last Duel“) (kine)
Nors 2,5 valandos trunkantis istorinis epas planuotų milijonų iš pardavimų nesusižėrė, tai vis tiek buvo viena kokybiškesnių juostų šiemet rodytų Lietuvoje. Lėtai įsibėgėjantis, negailestingas, tamsiąją istorijos pusę parodantis ir su stipria kulminacija – taip būtų galima apibūdinti naujausią Ridley Scotto filmą. Įdomu tai, kad čia galima rasti visko – juostą galima traktuoti ir kaip dar vieną puikų ir kokybišką šio pripažinto režisieriaus istorinį epą, ir kaip nūdienos socialinėmis aktualijomis paremtą kritiką. Žiūrėti šį filmą nėra lengva, kadangi R. Scottas be jokio gailesčio žiūrovus veda į pačius tamsiausius praeities istorijos kampus ir pakampes, tačiau manome, kad vien jau dėl įdomaus pateikimo, stiprios aktorių komandos ir prikaustančios pabaigos šis filmas vertas atsidurti tarp 2021 m. metų geriausiųjų.
8. „Judas ir Juodasis Mesijas“ (angl. „Judas and the Black Messiah“) („Telia“)
Nors jau pakankamai seniai kalbama apie rasinės ir kultūrinės įvairovės poreikį, 2020 m. po George‘ Floydo nužudymo per pasaulį nusirito masinė protestų banga, siekianti atkreipti dėmesį į juodaodžių asmenų teises ir dažnai – vis dar nelygią padėtį visuomenėje. Todėl nieko keisto, kad tokios aktualijos ir toks poreikis lengvai rado nišą kine. „Judas ir Juodasis Mesijas“ buvo vienas pirmųjų 2021 m. filmų, be kita ko, savo sąskaitoje turintis ir du Oskaro apdovanojimus. Tai detalus pasakojimas apie XX a. septintajame dešimtmetyje įkurtą „Juodųjų panterų“ (angl. „Black Panther Party“) organizaciją, vieną jos lyderių – Fredą Hamptoną – Juodąjį Mesiją ir Judą – į šią organizaciją infiltruotą FTB agentą. Rimta biografinė drama, kurią galima panaudoti ir kaip šiek tiek originalesnę nesenos istorijos mokymosi priemonę.
7 – 6. „Titanė“ (pranc. „Titane“) (Kanai, „Lokys, liūtas ir šakelė“)
Būna filmai kaip filmai, geresni ar blogesni, įdomesni ar blankesni, ir būna tokie nurauti, kad pažiūrėjus nori nenori kyla klausimas: o kas tokio buvo vartojama, kad kažkam susisapnuotų tokios haliucinacijos? Jauna prancūzų režisierė Julia Ducournau šiemet pristatė dar tik antrąjį savo filmą, tačiau tiek šiame, tiek debiutiniame „Šviežiena“ (pranc. „Grave“) neribota fantazija liejasi fontanais – kraujo taip pat. Ir šiemet to užteko sužavėti Spike’o Lee vadovaujamą žiuri Kanų kino festivalyje – atsiimdama Auksinę palmės šakelę J. Ducournau su ašaromis dėkojo, kad leidžiama egzistuoti ne tik rožiniams ir pūkuotiems, tobulai nuglostytiems ir iščiustytiems filmams, bet ir tokiems pabaisiukams kaip „Titanė“. Šio filmo platintojai Lietuvoje žiūrovus masino „merginos sekso scena su automobiliu“, bet tai – tik viena filmo detalė, kurios gal net ir buvo galima atsisakyti, jei filmas būtų pasuktas realistiškesne linkme. Tad antras bandymas apibūdinti „Titanę“ – tai filmas apie serijinę žudikę, pastojusią nuo automobilio. Ir taip, ir ne. Nes vis tik nors filme viskas būtent taip ir vyksta, esmė, ko gero, yra ne tik tas trikdantis keistumas ar jokių ribų nepaisymas. Žinoma, tai taip pat suveikia ir duoda rezultatų, bet turbūt arčiausiai tiesos būsime, jei po visais tais kraujo ir mazuto fontanais pamatysime gana nesudėtingą, nors ir kampuotai bei žiauriai pateiktą mintį apie tapatybės paieškas bei supratimo, artimo ryšio, besąlyginės meilės alkį. Tad jei jau garbioji Kanų žiuri ne tik palaimino tokio monstriuko egzistavimą, bet ir vainikavo jį Auksine palmės šakele, kas mes tokie, kad su jais ginčytumės?
7 – 6 „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. „Don’t Look Up“) („Netflix“)
Mokslininkai skelbia apie neišvengiamai artėjančią mirtiną grėsmę, tačiau proto ir faktų balso negirdi nei visuomenė, nei žiniasklaida, nei politikai. Kažkur girdėta, ar ne? Satyrinis Adamo McKay‘aus filmas yra mūsų kasdienybės atspindys, kai abejingai ir skeptiškai žiūrime į tokias grėsmes kaip klimato krizė ar mirtinas virusas tol, kol ši grėsmė realiai neatsiduria ant mūsų namų slenksčio ir neprašyta įsiveržia į svečius. Filmas perpildytas Holivudo žvaigždyno, kuris nepabijojo savo kuriamais personažais kiek pasijuokti iš savęs tam, kad pabandytų prisibelsti į skeptikų sąmonę ir paragintų pažvelgti aukštyn. „Nežiūrėk aukštyn“ galbūt ir nėra aukščiausios prabos satyrinio kino pavyzdys. Visgi jis, kad ir kiek padrika ir išprotėjusia maniera, tačiau kalba apie tai, kas yra svarbu čia ir dabar. Mes po šio filmo pažiūrėjome aukštyn, o jūs?
5. „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. „The Suicide Squad“) (kine)
Pirmasis „Savižudžių būrys“ (angl. „Suicide Squad“) buvo labai problematiškas filmas, kuris per daug stengėsi kopijuoti „Galaktikos sergėtojus“ (angl. „Guardians of the Galaxy“), tad kai jų režisierius Jamesas Gunnas buvo trumpam nušalintas nuo šios serijos po internetinio skandalo, „Warner Bros“ studija nieko nelaukdama pričiupo jį kurti „Savižudžių būrį. Mobilizaciją“. Rezultatas yra tęsinys, kuris kaip diena ir naktis skiriasi nuo originalo. Kur pirmasis filmas atstovavo blogiausias komiksų žanro klišes, „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ yra išskirtinai šviežias, iškart užkabinantis savo juodu humoru. Be puikiai pateikto veiksmo ir naujų simpatiškų veikėjų, filmas atrodo kaip tikras J.Gunno kūrinys, ir jame yra visko po truputį: visiškai kvailumo, kruvino žiaurumo, rimto nuoširdumo ar tiesiog keistumo. Būtent tas keistumas ir išskiria „Savižudžių būrį. Mobilizaciją“ kaip tikrai neįprastą ir įdomų komiksų žanro atstovą, o J. Gunną – kaip vieną iš nedaugelio režisierių, sugebančių išlaikyti savo kūrybinį balsą multimilijoninio biudžeto projektuose.
4. „Mičelai prieš mašinas“ (angl. „The Mitchells vs the Machines“) („Netflix“)
Pažiūrėjome aukštyn – į penktąją vietą – ir ten išvydome… dar vieną apokalipsę. Šįkart – klasikinę, žmonės prieš mašinas, Homo Sapiens – prieš dirbtinį intelktą. Tik kad… tie su mašinomis likę vieninteliai kariauti Homo Sapiens atstovai iš tikrųjų nėra tokie jau Sapiens… Jie – gerokai, pakrikę, išsiblaškę, susinervinę, sprendžiantys tarpusavio nesutarimus ir įtampas. Taip – tai Mičelų šeimynėlė, kuri, kaip jie patys pripažįsta, yra labai toli nuo idealios šeimos. Ir nors šiame animaciniame filme netrūksta chaoso, gana nuspėjamo finalo ir moralo, vis tik čia užkabinama dabar pandemijos gal kiek į šoną pastumta tema – priklausomybė nuo išmaniųjų technologijų. Ir žinoma, gražiai ir šiltai prieinama prie klasikinės temos apie šeimos svarbą – tos besąlyginės meilės saitus, kurie mus – norim to ar ne – susaisto visam gyvenimui, net jei iš pirmo žvilgsnio tas būrys žmonių atrodo parinktas atsitiktiniu būdu iš telefonų knygos sąrašo ir nervina vienas kitą iki negalėjimo. Be šių pagrindinių temų ši spalvinga, įvairių stilių primarginta animacija, dar skatina nebijoti būti savimi (net jei aplinkiniams atrodai keistuolis) ir daugiau dėmesio skirti patiems artimiausiems: tėvams siūloma daugiau įsiklausyti į savo vaikų poreikius, o vaikams primenama, kad galbūt jie ne viską žino apie savo tėvus, tad nereikėtų jų skubėti kritikuoti ir jais bodėtis.
3. „Šuns galia“ („The Power of Dog“) („Netflix“)
Šiemet kai kurie kino apdovanojimai tapo istoriniais. Ką čia slėpti – „kai kurie“ – tai ne kas kita kaip Oskarai ir Kanų kino festivalis. Šiemet teko perrašyti dvi svarbias šių apdovanojimų eilutes: Chloé Zhao tapo antrąja moterimi (po Kathryn Bigelow) apdovanota Oskaru už geriausią režisūrą, o Julia Ducournau – antrąja moterimi, kurios režisuotas filmas Kanuose laimėjo Auksinę palmės šakelę – iki šiol tai pavyko padaryti tik Naujosios Zelandijos režisierei Jane Campion. O ši, panašu, visai realiai pretenduoja tapti pirmąja laimėjusia ir Auksinę palmės šakelę, ir Oskarą už režisūrą – bent jau kol kas jos naujausias filmas laikomas vienu iš artėjančių Oskarų favoritų. „Šuns galia“ – tai lėta drama, įvilkta į vesterno formą. Čia galbūt būtų galima sutikti su mintimi, kad vesternas iš tiesų nėra žanras, o tik dekoracijos. Ir iš tiesų, šiame filme nėra tradicinio šaudymo, šaunaus šuoliavimo žirgais ar klasikinio geras/ blogas priešpriešos. Tai filmas apie dviejų suaugusių brolių santykius ir brolišką ryšį, kuris juos sieja, apie toksišką vyriškumą ir juo maskuojamą begalinę vienatvę ir kitoniškumą. Filme įdomu stebėti besiskleidžiančius personažus, jų charakterių detales. Galbūt nepritarsite vieno ar kito elgesiui, galbūt vieno iš jų bendravimo maniera papiktins, tačiau nesižavėti puikiu aktorių Benedicto Cumberbachto ir Jesse’o Plemmonso pasirodymu tiesiog neįmanoma. Tad mes ir žavimės bei skiriam šiam filmui bronzinę prizinę vietą.
2. „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. „Spider-man: No Way Home“) (kine)
„Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ tampa vienvaldžiu šių metų lyderiu kine, vos per 2 savaites kinuose surinkęs per 1,2 mlrd. dolerių. Tuo pačiu jis tapo ir pelningiausiu filmu „Sony“ studijos istorijoje. Ir ne be reikalo. Su be proto daug veiksmo elementų, daug gerų vaizdų efektų ir nostalgijos bei puikių veikėjų kupinu pasakojimu gavome viską, ko norėjome. Pažįstamus veidus, visatos išplėtimą ir 2,5 h pasivažinėjimą emocijų amerikietiškais kalneliais. Vis dar negalėdami atsidžiaugti kylam su šiuo filmu į antrąją geriausiųjų dešimtuko vietą.
1. „Kopa“ (angl. „Dune“) (kine)
„…aš tavęs taip laukiu, laukiu, laukiu – tu žinai“ – laukdami šio filmo dainavome dar užpernai, tačiau viską sumaišė COVID-19 pandemija. Bet mes kantrūs – laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. O sulaukę tikrai nenusivylėme, nors ir teko palaukti dar vienerius metus. Kurgi ne – jei iš karto drauge su ypatingomis galiomis apdovanotu Polu Atreidu ir jo šeima buvome nuskraidinti į vieną pavojingiausių Visatos planetų – Arakį, dar vadinamą Kopa. Turbūt nebuvo daug žiūrovų, kuriems šis filmas būtų nepatikęs iš esmės – tiesa, buvo besiskundusių lėtumu, ištęstumu ir tuo, kad po vis to ilgo laukimo gavo „tik tiek“. Čia reikėtų patikslinti, kad taip skundžiasi daugiausia tie, kurie neskaitė Franko Herberto knygos, kurią (ar bent jau jos dalį), drįstame teigti, kanadiečiui Denisui Villeneuve‘ui vis tik pavyko sėkmingai perkelti į kino ekranus. Tad jau dabar laukiame tęsinių. O šis filmas sužavėjo įspūdingais vaizdais, ypatinga atmosfera, gana nuosekliai plėtojamais personažais ir tuo fantastišku Herberto pasauliu, kurio visas grožis – ir siaubas – atsiskleidžia didžiajame ekrane.
