Mirė Irano režisierius Abbas Kiarostami

Mirė Irano režisierius Abbas Kiarostami

Pirmadienį Paryžiuje mirė 1997 m. Kanų kino festivalyje Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Vyšnių skonis“ (pers. „Ta‘m e guilass“) kūrėjas režisierius Abbas Kairostami. Vienas didžiausių Irano sineastų pralaimėjo kovą su vėžiu.
Neginčijamas Irano kino meistras A. Kiarostami pasižymėjo ypatingo poveikio galią turinčiais darbais. Dar didesnį susižavėjimą kelia tai, kad A. Kiarostami kūrė šalyje, kurioje cenzūra menininkams taiko daugybę apribojimų. Būtent šie suvaržymai tapo dirva A. Kiarostami darbams – tuo pačiu metu ir šiurkštiems, ir poetiškiems, bet visada atspindintiems režisieriaus tėvynainių kasdienybę. Vaizdų karalius A. Kiarostami be kita ko buvo ir talentingas fotografas. 76-erių metų režisieriaus gyvybė užgeso Paryžiuje, liepos 4 d.

Reklamos, trumpametražiai ir ilgametražiai

A. Kiarostami paliko savo tėvų namus būdamas 18-os metų, kai sėkmingai įstojo į Teherano Vaizduojamųjų menų fakultetą. Tam, kad galėtų sumokėti už savo studijas, naktimis dirbo eismo reguliuotoju, paskui, septintojo dešimtmečio pradžioje, jį pasikvietė „Tabli Film“ asociacija, kurioje jis sukūrė beveik 150 reklaminių klipų.
1969 m. jis įkūrė „Vaikų ir jaunų suaugusiųjų intelektinio vystymo instituto“ (Kanun) kino departamentą, kuriame pastatė daugybę trumpametražių filmų, tokių kaip „Duona ir gatvė“ (pers. „Nan va Koutcheh“), kuris buvo pastebėtas festivaliuose. Savo pirmąjį ilgametražį „Keliautojas“ (pers. „Mossafer“) A. Kiarostami sukūrė 1974 m. Savo kūrybinį kelią tęsė ir toliau, aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius kurdamas filmus vaikystės tema: „Paruošiamosios klasės moksleiviai“ (pers. „Avaliha“, 1984 m.), „Kur mano draugo namai?“ (pers. „Khane-ye doust kodjast?“, 1987 m.).

Liko Irane

Irano, o tuo pačiu ir ją atspindinčio A. Kiarostami kuriamo kino istorija pasikeitė iš pagrindų po 1979 m. Irano revoliucijos. Priešingai nei dauguma kitų jo tėvynainių kino kūrėjų, A. Kiarostami nusprendė likti savo gimtinėje, tuo pačiu suprasdamas, kad teks sutikti su naujos valdžios diktuojamomis sąlygomis. Tai buvo vienas svarbiausių apsisprendimų jo karjeroje – pasak A. Kiarostami, jis nebūtų galėjęs kurti kitur, nei savo gimtojoje šalyje.
Tapęs Kanun direktoriumi A. Kiarostami grįžo prie trumpametražių filmų kūrimo – pasirodė jo filmai „Dantų skausmas“ (pers. „Behdasht-e Dandan“, 1980 m.) ir „Choras“ (pers. „Hamsarayan“, 1982 m.). Tačiau 1987 m. A. Kiarostami sukurtas ilgametražis filmas „Kur mano draugo namai?“ atkreipė tarptautinės kino bendruomenės dėmesį. Šiame filme jis talentingai vaizduoja iraniečių kaimo gyventojų įsitikinimus, o Irano peizažą panaudoja kaip poetinę priemonę, sustiprinančią jo pasakojimą.
Ši juosta tapo pirmąja iš ciklo, kurį vėliau kritikai įvardijo „Kokerio trilogija“. Kiti du šios trilogijos filmai – „Ir gyvenimas tęsiasi (pers. „Zendegi va digar hich“, 1992 m.) ir „Tarp alyvmedžių“ (pers. „Zire darakhatan zeyton“, 1994 m.). Visų trijų juostų siužetas nėra susijęs, „Kokerio trilogijos“ vardą šis ciklas įgijo dėl to, kad visos jos buvo nufilmuotos netoli Kokerio kaimo, esančio Irane.

Tarptautinis pripažinimas

Dešimtajame dešimtmetyje režisierius sulaukė tikro tarptautinio pripažinimo ir pristatė savo filmus įvairiuose festivaliuose. A. Kiarostami, tapusio tikru Irano kultūros simboliu, jo sukurti filmai pasitarnavo ir kaip diplomatinė priemonė, atskleidusi įvairiasluoksnį Irano veidą. Tarptautinės sėkmės sulaukė jo filmas „Iš arti“ (pers. „Nema-ye Nazdik“, 1991 m.), pasakojantis apie režisieriumi Mohsenu Makmalbafu apsimetusį Hossainą Sabzianą. Juosta, į kurią meistriškai įmaišyta Irano bendruomenę parodanti dokumentika, sulaukė gausybės pagyrų ir aplodismentų, be kita ko iš tokių kino pasaulio atstovų kaip Quentinas Tarantino, Martinas Scorsese, Jeanas – Lucas Gedardas ir Nanni Moretti.
Dar didesnės sėkmės A. Kiarostami sulaukė 1997 m., kai jo filmas „Vyšnių skonis“ (ex aequo su Shôhei Imamura juosta „Ungurys“/ jap. „Unagi“) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele. „Vyšnių skonis“, pasakojantis apie savižudį vyrą, ieškantį, kas galėtų pasirūpinti jo palaikais, Irane buvo uždraustas, tačiau dieną prieš apdovanojimų ceremoniją, filmą su keliais Islamo politiką labiau atitinkančiais pataisymais Irane leista rodyti.

Kanai, Venecija, San Franciskas…

Filme „Ir vėjas nuneš“ (pers. „Bad ma ra khahad bord“, 1999 m.), kuris buvo apdovanotas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, A. Kiarostami prisiliečia prie oraus darbo temos, lygina kaimą ir miestą, moteris ir vyrus. Iš 2000 m. San Francisko kino festivalio A. Kiarostami parsivežė apdovanojimą už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus ir poetinį stilių.
Po kelerių metų su dokumentiniu filmu „10 ir dešimt“ (angl. „10 on Ten“, 2004 m.), jis suteikė progą žiūrovams žvilgtelėti į pačius kino kūrimo užkulisius, vėliau kartu su dar 34 režisieriais, dalyvavo projekte „Kiekvienas turi savo kiną“ (pranc. „Chacun son cinéma ou Ce petit coup au coeur quand la lumière s’éteint et que le film commence“, 2007 m.) – prie projekto Kanų kino festivalio jubiliejaus proga prisidėjo visi ankstesni šio festivalio laureatai.
Būtent čia, Kanuose, A. Kiarostami pasiūlė prancūzų aktorei Oskaro laureatei Juliette‘ai Binoche pagrindinį vaidmenį savo būsimame filme „Patvirtinta kopija“ (pranc. „Copie Conforme“, 2010 m.). Kiek anksčiau, 2008 m. kino salėse pasirodė drama „Širin“ (pers. „Shirin“), kur 140 žmonių auditorija laukia teatro spektaklio, pastatyto pagal XII a. iranietišką poemą. 2012 m. A. Kiarostami režisavo bendrą prancūzų ir japonų kino projektą „Lyg įsimylėjus“ (angl. „Like Simeone in Love“) kuris tais pačiais metais buvo pristatytas Kanų kino festivalyje. Tai buvo paskutinis A. Kiarostami sukurtas filmas. Po dvejų metų Kanų kioe festivalyje jis prezidentavo turmpametražių filmų žiuri. Tai neabejotinai įrodo šio režisieriaus įtaką ir pripažinimą ne tik Irane, bet ir tarptautinėje kino bendruomenėje.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles