Baigiasi 2020-ieji metai. Daug kas su palengvėjimu atsikvėps: „Pagaliau!“ ir viltingai žvelgs į ateinančius naujus metus. Nes besibaigiantys 2020-ieji buvo tokie kuriems sakome: „Ačiū, kad išeinate“ ir visai nedėkojame už tai, kad buvote.

2020-ieji ir COVID-19 pandemija iki šiol mums įprastą pasaulį pakeitė neatpažįstamai – į tokį, kokį esame matę nebent filmuose apie nevaldomas epidemijas. Ir nors truputį stebėdamiesi vis tik išmokome prisitaikyti prie naujų taisyklių – išmokome, kad apsauginė kaukė išeinant iš namų yra tokio paties būtinumo kaip ir raktai, telefonas bei piniginė, išmokome sveikintis be rankų paspaudimų ar apsikabinimų, išmokome dirbti, šventes švęsti ir su artimaisiais bendrauti nuotoliniu būdu.

COVID-19 pandemija ir jos sukeltas chaosas itin skaudžiai atsiliepė kino sričiai. Buvo stabdomi ar atšaukiami filmavimai, svarbių filmų premjeros datos buvo perkeliamos vieną, du, penkis kartus – galiausiai į kitus – tikėkimės, saugesnius – metus, užsidarė kino teatrai, o kino festivaliai arba persikraustė į internetines platformas arba nevyko iš viso.

Žinoma, čia nemažai išlošė internetiniai transliuotojai – ilgas dienas namuose leidžiantys žmonės pradėjo daugiau filmų žiūrėti internetinėse platformose, juolab, kad nebeliko kino salės alternatyvos, o kai kurie filmai, matant, kad nebus galimybės jų parodyti kine, iš karto atsidūrė namų kino teatruose.

Dėl šių priežasčių šiemet darome išimtį ir rinkdami geriausiųjų dešimtuką įtraukėme ir legaliose interneto platformose rodytus/ rodomus filmus. Tačiau jau dabar ilgimės ir nekantriai laukiame tos dienos, kai kinas vėl sugrįš į kino sales, o tarptautiniai ir vietiniai festivaliai kvies kartu švęsti septintąjį meną ir dalytis bendrais potyriais.

Tad kokie metai – toks ir dešimtukas, kuris, įprastu metu galėtų būti netgi labai kitoks. „Nuplaukė“ labai daug intriguojančių premjerų, Kanų kino festivalis (kaip ir daugelis kitų) iš viso neįvyko, ne visi spėjo pamatyti tokius šių liūdnų metų perlus kaip „Siela“ (angl. „Soul“), „Vilktakiai“ (angl. „Wolfwalkers“) ar „Dar po vieną“ (dan. „Druk“), tad tenka remtis senu geru „žiūrim, ką turim“ ir iš to bandyti kažką išrinkti. Tiesa, kadangi renkame tik 2020-ųjų metų filmus, čia nepateko į tarpsezonį pataikę filmai, tokie kaip „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“), „Nova Lituania“, „Metalo garsas“ (angl. „Sound of Metal“) ar „Platforma“ (isp. „El hoyo“) – tačiau manome, kad jie nusipelno atskiro paminėjimo.

O dabar pereiname prie 2020 m. geriausių filmų TOP10, sudarytą pagal „Buvau Kine“ komandos balsavimą.

10-8. „Penki kraujo broliai“ („Da 5 Bloods“) („Netflix“)

Šiemet amerikiečių režisierius Spike’as Lee turėjo pirmininkauti Kanų kino festivalio žiuri. Kuo viskas baigėsi visi gerai žino – Kanai neįvyko, tad S. Lee neteko eiti šių garbingų pareigų. Vis tik apie save šis režisierius priminė karine drama „Penki kraujo broliai“, kurios populiarumas ūgtelėjo gegužės mėnesį, kai per visą pasaulį ritosi prieš rasizmą nukreipta „Black Lives Matter“ banga. S. Lee savo filmu į Vietnamą sugrąžina penkis šio 1955 – 1975 m. vykusio karo veteranus amerikiečius. Veikėjų dabartis persipina su praeitimi, prisimenami žuvę draugai, o jau spėjusios sugyti ir randais užsitraukti žaizdos atsiveria iš naujo. Tai pasakojimas apie draugystę ir karą – nebūtinai apie Vietnamo – apie karą, kurį kiekvienas išgyvename savo viduje, apie pilietinį karą, kuris dar ne taip seniai skaldė ir draskė personažų gimtinę ir apie karą, kuris tebesitęsia jiems grįžus namo iš Vietnamo.

10-8. „Lizdas“ („The Nest“) (Kine)

Pasibaigęs pirmasis karantinas rudenį trumpam leido žiūrovams sugrįžti į kino sales. Tad tie, kas jau buvo pasiilgę šitos pramogos, dar spėjo pamatyti vieną kitą dėmesio vertą filmą – iki tol, kai kino teatrai vėl užsidarė. Vienas tokių filmų – jauno kanadiečių režisieriaus Seano Durkino romantinė drama „Lizdas“. Na, jei perskaitę filmą apibūdinantį žanrą „romantinė drama“ iš karto pagalvojote apie širdeles ir pilve besiskleidžiančius drugelius – tai teks nusivilti. Priešingai, ši juosta su Jude’u Law ir Carrie Coon labiau patiks tiems, kas iš filmo tikisi psichologinių labirintų. Režisierius pateikia šaltakraujiškai narstomą šeimos portretą – tai, kas nutinka, kai sveiką protą pakeičia egocentriškumas, ciniškas pripažinimo siekimas, beatodairiškas turto vaikymasis ir nepagarba patiems artimiausiems. Savitos stilistikos ir lėto tempo filmas kartais netgi įgyja siaubo filmo bruožų, tik tie siaubo elementai yra psichologiniai ir dėl to pasiveja žiūrovus, net ir pasibaigus seansui.

10-8. „Persų kalbos pamokos“ (angl. „Persian Lessons“) (Berlinalė / kine)

Ar anksčiau būtumėt galėję pagalvoti, kad baltarusiškas filmas atsidurs tarp metų geriausiųjų? Ko gero, sunkiai. Kita vertus, režisieriaus Vadimo Perelmano kriminalinė drama „Smėlio ir rūko namai“ (angl. „The House of Sand and Fog“) 2004 m. buvo nominuota 3 Oskarams, tad potencialo šis kaimyninės šalies kino kūrėjas tikrai turi, o surinkta aktorių komanda „Persų kalbos pamokas“ paverčia solidžiu europinio kino produktu, kuris, beje, kaip Baltarusijos kandidatas pretenduoja į Oskarus geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Tai pasakojimas apie 1942 m. koncentracijos stovykloje atsidūrusį Belgijos žydą Žilį, kuris savo gyvybę išgelbsti apsimesdamas persu. Kaip pirštu į akį – vienas SS karininkas kaip tik nori išmokti šią kalbą, tad jam reikia mokytojo. Vis tik nuolatinis įtarinėjimas, kad Žilis yra ne tas, kuo dedasi, ir įtampa dėl to, kad netyčia gali išsiduoti, neapleidžia nė minutės. Tiesa, filmas psichologinę įtampą derina su gana tiesmuku humoru, tad jei manote, kad filmuose apie Holokaustą negalima laidyti juokelių apie vyrų lytinius organus arba jei nepatiko tokie filmai kaip „Gyvenimas yra gražus“ (it. „La vita e bella“, 1997 m.) arba „Zuikis Džodžo“ (angl. „Jojo Rabbit“, 2019 m.), tai į tą pačią lentyną nugultų ir „Persų kalbos pamokos“. Vis tik mes manome, kad tai jautrus ir gerai režisuotas filmas, puikiai perteikiantis pagrindinio personažo situacijos tragikomiškumą.

7-6. „Enola Holms“ (angl. „Enola Holmes“) („Netflix“)

Šeštą ir septintą vietas mūsų dešimtuke pasidalija dvi kostiuminės juostos ir dvi žavios damos. Pirmoji jų – patrakėlė Enola Holms. Ar žinojote, kad genialusis seklys Šerlokas Holmsas turėjo seserį? Ne? Tuomet susipažinkite – Enola Holms, kurią mama išaugino aštraus proto ir stipraus kūno. Tik štai, vieną dieną mama dingsta, o pasirūpinti šešiolikmete Enola atvyksta abu vyresnieji broliai – mąslusis Šerlokas ir despotiškas Maikroftas. Tik Enola – ne iš tokių panelių, kurias lengvai galima įsprausti į korsetą ar uždaryti į pensionatą. Tad Enola leidžiasi į nuotykį – tiek siekdama pabėgti nuo brolio valdžios, tiek sekdama mamos paliktomis užuominomis. Akivaizdžiai feministinis filmas, kuriame susipina ne tik moterų emancipacija, bet ir daug nuotykių, veiksmo bei detektyvinė istorija. Įdomu tai, kad Enola palaiko ryšį su žiūrovais ir kartais atsisuka į kamerą ką nors pašnibždėti tik jiems. Tad šis žavus, valiūkiškas ir nenuobodus filmas visai smagiai nutupia mūsų dešimtuke.

7-6 „Emma“ (kine)

O štai ir antroji – Ema, į ekranus nužengusi iš Jane Austen romano. Beje, tai jau ketvirtoji šios knygos ekranizacija, kurios šįkart ėmėsi amerikietė Autumn de Wilde, iki šiol labiau žinoma kaip fotografė. Manome, kad šis bandymas jai pavyko, o iš fotografijos srities atsinešti įgūdžiai akivaizdžiai pasitarnavo ir kuriant filmą – „Emma“ žavi ypatinga vizualine estetika. Jei pagrindinė šio filmo veikėja Ema Vudhaus gyventų šiais laikais, ją, ko gero, galėtume vadinti vestuvių planuotoja – nors ši aristokratiška panelė įsitikinusi, kad jai pačiai vedybų nereikia, tačiau mielai dalija patarimus ne taip gerai gyvenančioms merginoms. Tačiau, kaip ten byloja klišė – meilės keliai nežinomi, ir Ema pasijunta atsidūrusi meilės daugiakampio centre. „Emma“ – puiki kostiuminė drama, pasižyminti geru humoru ir įdomiais personažais.

5-4 „Undinė“ (vok. „Undine“) (Berlinalė/ Scanorama)

Vokiečių režisierius Christianas Petzoldas yra vienas ryškiausių šios šalies kino kūrėjų ir šiemet Berlyno kino festivalyje jis pristatė švelniai romantišką ir lengvai mistifikuotą juostą „Undinė“, per kurią visą gražiai eina vandens linija. Tai pasakojimas apie jauną moterį Undinę, kuri dirba gide vesdama ekskursijas apie Berlyno miesto kitimą. Kai jos vaikinas ją palieka, Undinę pasiveja visas jūrų mergeles lydintis prakeiksmas – ji turi jį nužudyti, kitaip jos širdis plyš iš skausmo ir ji pavirs jūros puta. Tačiau jos gyvenime ir suskilusioje širdyje netikėtai atsiranda vietos naujai meilei – narui Kristofui, bet ar Undinė gali priešintis lemčiai? Svajingai supintas, šis filmas alsuoja švelnumu, tyru liūdesiu ir atsargia romantika, o visa tai puikiai perteikia aktoriai Paula Beer ir Franzas Rogowskis. Galbūt kažko panašaus jau buvome kurį laiką pasiilgę, tad manome, jog „Undinę“ verta įtraukti į tarp geriausiųjų.

5-4. „Nematomas žmogus“ (angl. „The Invisible Man“) (kine)

Kartais didžiausias siaubas yra nematomas. Netikite? Tuomet greičiausiai nematėte australo Leigho Whannelio laisvos interpretacijos Herberto George’o Wellso knygos tema. Tiesą sakant, iš H. G. Wellso šiam filmui pasiskolinta tik pavadinimas ir idėja, o ji čia buvo originaliai perteikta įspūdingu kameros darbu ir režisūra. Šiuo atveju jauna moteris Sesilija bando pabėgti nuo savo despotiško vaikino – turtingo, protingo ir genialaus mokslininko Adriano. Vis tik nors ir pasiseka pabėgti ir pasislėpti, Sesilija nuolat jaučia, kad yra stebima, nors aplinkui lyg ir nieko nėra. Galbūt tai tik jos pertemptos psichikos sukeltos haliucinacijos? Tačiau Sesilija jaučia visais kaulais, kad Adrianas yra daug arčiau, negu ji norėtų. Dar vienas neblogas siaubo filmas, pratęsiantis puikią 2018 – 2019 m. besiplėtojusią tendenciją, kuriantis įtampą ir labiau žaidžiantis žiūrovų nervais, nei siekiantis išgąsdinti.

3. „Galvoju viską užbaigti“ (angl. „I’m Thinking of Ending Things“) („Netflix“)

Amerikiečių režisieriaus Charlie Kaufmano filmografijoje iki šiol buvo įrašyti du filmai – postmodernistinė drama „Sinekdoki. Niukorkas“ (angl. „Synecdoche, New York“, 2008 m.), kurią vieni kritikai laiko pretenzinga ir besimėgaujančia pačia savimi, o kiti aukština kaip absoliutų šedevrą, bei lėlinės animacijos technika sukurta psichologinė drama „Anomaliza“ (angl. „Anomalisa“, 2015 m.). Taip jau išpuolė, kad šio retai, bet įdomiai kuriančio režisieriaus trečiasis filmas pasirodė būtent 2020 m. ir šįkart tai vadinamojo psichologinio saspenso draminis trileris, pasakojantis apie jauną moterį, kuri kartu su savo naujuoju vaikinu Džeiku važiuoja aplankyti jo tėvų – ir ši viešnagė verčia ją abejoti viskuo, ką ji iki šiol žinojo apie Džeiką. Pagyrimo nusipelno pagrindiniai aktoriai Jesse’as Plemonsas ir Jessie Buckley bei patraukli filmo vizualinė pusė. Ir nors tai nėra konfortabiliai nuteikiantis ar sušildantis filmas, tikime, kad viskas, prie ko vienaip ar kitaip prisiliečia C. Kaufmanas, yra verta ne tik žiūrovų dėmesio, bet ir mūsų aukštų įvertinimų.

2. „Pirmyn“ (angl. „Onward“) (kine)

Metų pradžioje buvo tokių, kurie apie šį filmą kalbėjo maždaug taip: „na, gal ir nieko, bet tiesiog vienas iš tų neįsimintinų „Pixar“ filmų (o ne šedevrų), kuriuos visi labai greitai pamiršta“. O štai dabar metų pabaiga – ir ką jūs manote. Tas „neįsmintinas „Pixar“ filmas“ atsiduria mūsų dešimtuko beveik pačioje viršūnėje. Tai smagi ir nuotykių kupina dviejų brolių elfų kelionė, siekiant „pataisyti“ ne visai sėkmingai sugrąžintą tėtį. Jaunėlis šešliokimetis Ianas dar nebuvo gimęs, kai tėtis mirė, tad labai norėtų su juo pabendrauti – o tam gali praversti jo vyresnio brolio Barlio, besidominčio visokiais magiškais dalykais, žinios. Tai jaukus ir šiltas pasakojimas apie brolišką ryšį ir apie mūsų pačių viduje slypinčią magiją. Kita vertus – čia juk „Pixar“, o šis pavadinimas savaime garantuoja, kad blogai nebus. Na, gal ne taip įspūdingai, koks didelis hitas šiemet turėjo būti kitas šios studijos kūrinys „Siela“, bet nuotykių, spalvų ir fantazijos netrūksta ir čia.

1. „Tenet“ (kine)

Naujasis Christopherio Nolano filmas „Tenet“ jau buvo laukiamas nuo pernai metų ir turėjo tapti didžiuliu vasaros hitu. Ėjo dienos ir savaitės, „Tenet“ premjeros data buvo vis perkeliama – iš birželio į liepą, tada į liepos pabaigą, galiausiai filmas startavo rugpjūčio mėnesį. Ir visiems susuko galvas – bent jau tiems, kas ėjo jį pažiūrėti. C. Nolanas, po realistiško ir gryno „Diunkerko“ (angl. „Dunkirk“, 2017 m.) vėl grįžo prie sau įprasto susukto stiliaus ir daugiasluoksnio bei daugiadimensio pasakojimo. Vardo neturintis pagrindinis veikėjas teleportuojasi į skirtingas šalis ir, naudodamas kodinius žodžius, netgi keliauja laiku – tam, kad atliktų slaptą misiją ir išgelbėtų pasaulį nuo pavojingo rusų oligarcho. Dėl to nuolatinio šokinėjimo tarp skirtingų vietų ir skirtingų laiko dimensijų daugeliui žiūrovų buvo gana sudėtinga sekti siužetą – bet, ei, o ko kito jūs tikėjotės iš C. Nolano? Galiausiai visa mozaika, papuošta įspūdingais vaizdo efektais susidėlioja į visumą ir dauguma mūsų komandos sako – „Vau!“. Ir nors galbūt tai nėra geriausias C. Nolano sukurtas filmas, o įprastais metais „Tenet“ greičiausiai tektų pasivaržyti ne tik dėl nugalėtojo titulo, bet apskritai dėl vietos dešimtuke, vis tik manome, kad filmas, provizionieriškai numatęs kaukių dėvėjimą, turi būti 2020 metų geriausių filmų sąrašo viršuje.