„Kino pavasaris“ namuose. Kovo 27 d. TOP3

„Kino pavasaris“ namuose. Kovo 27 d. TOP3

Žiūrovai „Kino pavasario“ laukia dėl skirtingų priežasčių. Vieniems – tai galimybė pamatyti išgirtus festivalių ar apdovanojimų favoritus. Kitiems – sulaukti mėgstamų režisierių naujų filmų. Dar kitiems – susipažinti su naujausiais lietuvių kino darbais. O dar kiti nepraleidžia progos didžiuosiuose ekranuose pažiūrėti retrospektyvinius filmus (deja, šiemet ši galimybė bent kol kas yra apribota).

Tačiau vienas žaviausių šio festivalio momentų – atradimai. Nes viena yra žiūrėti visų išgirtą ir dovanojimais gausiai apipiltą filmą (kai ir taip aišku, kad bus gerai), o visai kas kita pačiam sau netikėtai atrasti tokį perlą, kuris iš karto po peržiūros įsitaiso mylimiausių filmų lentynoje, kuris maloniai nustebina, kurį – tik tiek ir trūko – gal būtumėt praleidę, bet dabar esate labai laimingi, kad pasielgėte priešingai.

Ką šįkart pavyko atrasti mums? Lėtai, taupiais potėpiais, bet nuosekliai plėtojamą psichologinį atšiauraus islando portretą filme „Balta balta diena“, brandžios prancūzų kino žvaigždės kaprizus ir jos žemišką šeiminį gyvenimą juostoje „Visa tiesa apie divą“ ir visiškai neeilinį, netradicinį, nestandartinį ir netikėtą fantastinį dirbtinio intelekto ir elektroninės muzikos pasaulį „Aidol“. Pasinerkite į savo atradimus ir jūs!

 

„Aidol“ – tai visiškai netradicinė patirtis ir kūrinys, peržengiantis įprastines tradicinio kino ribas. Šis vizualus, besimainantis spalvų ir erdvių reginys yra kažkas tarp filmo, kompiuterinio žaidimo ir elektroninės muzikos vaizdo klipo. „Aidol“ nukelia toli ir į ateitį – į virtualų pasaulį, kur ruošiamasi 2065 m. e-sporto Olimpinėms žaidynėms – jų ceremonijai numatytas ir superžvaigždės Divos didysis sugrįžimas į sceną. Tam, kad sukurtų koncertui naujas dainas, Diva pagalbos kreipiasi į dirbtinį intelektą Geomancerį – būtent jo, pirmą kartą įžengusio į šią virtualią terpę, „akimis“ ir matomas nuo žmonių paslėptas mašinų pasaulis.

Geomanceris, pažindindamasis su šia virtualia erdve gvildena filosofinius žmonių ir mašinų santykio, dirbtinio intelekto teisių (pvz. intelektinės nuosavybės), ribų ir egzistencijos klausimus. Tačiau už filmo turinį šiuo atveju svarbesnė forma ir pateikimas. „Aidol“ yra ištisinė, nenutrūkstanti spalvinė, vizualinė ir sonorinė fantazija, atverianti ryškias, psichodelines, kontrastingas kompiuterinės grafikos sukurtas erdves. Puikus kameros darbas suteikia nuolatinį sklendimo jausmą, o garso takelis, kuriuo paremta visa filmo struktūra, leidžia pajusti tos tolimos ateities ir kol kas dar tik fantastinių erdvių gylį ir ilgesį. „Aidol“ yra labiau ne filmas, o potyris, bet toks, kokį tikrai verta išmėginti. 8/10 (Viktė)

Filmą rodo: Kino fondas

Kadras iš filmo „Aidol“

„Balta, balta diena“ (isl. „Hvítur, Hvítur Dagur“) – islandiška, islandiška drama. Tokia tarp trilerio ir detektyvo, kančios ir keršto, žemę ir dangų sujungiančios gamtos. Ingimunduras – tarpininkas tarp visų paminėtų dalykų, avarijoje netekęs žmonos. Širdgėla nė kiek nesumenksta įtarus neištikimybę, kurios įrodymų paieškos paskatina imtis provokuojančių veiksmų.

Šis režisierius, Hlynuras Pálmasonas, festivalyje prisistatė jau prieš porą metų, Europos debiutų programoje su filmu „Žiemos broliai“ (isl. „Vinterbrødre“). Neabejoju, kad mačiusieji šį filmą vis dar pamena – minimalistinį, šaltą, ir išsiskyrusį savo vizualumu. Naujasis filmas – taip pat neprimena atogrąžų melodramos, tačiau šiek tiek šiltesnis dviejų personažų ryšiu – Ingimunduro ir jo aštuonmetės anūkės. Tačiau jei šis ryšys akivaizdus nuo pat filmo pradžios, tai atskleidžiant patį personažą – išlaikoma ilga distancija. Mažakalbis islandiškas charakteris, ilgi, rūke skendinčios gamtos vaizdai. Istorija taip pat rutuliojama lėtai, detektyviniai istorijos viražai nėra vystomi greitai. Šis lyg rūke gvildenamas filmas – visiškai islandiška maniera sukurtas, nuo pat pradžios iki galo. Tad skandinaviško kino mėgėjai turės dar vieną progą pasimėgauti šaltojo stiliaus, vizualiai iškalbinga, tačiau lėta drama, o su šio braižo kinu dar nesusidūrusiems – puikus atspirties taškas šią spragą ištaisyti. 7.5/10 (Airida)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

Kadras iš filmo „Balta, balta diena“ (isl. „Hvítur, Hvítur Dagur“)

 

„Visa tiesa apie divą“ (pranc. „La Vérité“) – naujausias praėjusių metų „Kino pavasario“ favorito „Vagiliautojai“ (jap. „Mambiki kazoku“) autoriaus Hirokazu Kore-eda darbas. Tik šį kartą režisierius peržengia savo šalies ribas ir keliasi į Prancūziją, kurioje su vietinėmis kino žvaigždėmis Julliete Binoche ir Catherine Deneuve pasirodo ir Holivudo aktorius Ethanas Hawke’as. Filme vaizduojama kadaise labai populiarios aktorės karjera pasibaigus jos pikui. Filme aktorė vyresnė ir leidžia savo autobiografiją. Be viso to, ji grįžta į didžiuosius ekranus kartu su naujosios kartos žvaigžde, kuriai viduje nenori nusileisti. Šiuo sunkiu metu pas vaizduojamą aktorę iš Niujorko atvyksta dukra su šeima. Atrodytų – labai paprastai ir lengvai besivystanti istorija slepia daugiasluoksnes problemas – aroganiškos aktorės negebėjimą priimti tiesos apie savo karjeros saulėlydį, problematiški dukros ir mamos santykiai, karjeros pastatymas aukščiau visko (net ir šeimos), pavydas, savigrauža. Išties daug kaip vienam filmui, bet viskas meistriškai telpa ir atrodo tikra. Turbūt vienas pilniausiai įgyvendintų filmų šių metų festivalyje. 8.5/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

Kadras iš filmo „Visa tiesa apie divą“ (pranc. „La Vérité“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles