Gyvenimas, kaip ir kinas dėliojasi spalvingas ir nenuspėjamas. Ir kinas suteikia galimybę tą gyvenimą pamatyti – net jei dėl suprantamų priežasčių betarpiškas jo tyrinėjimas kuriam laikui ir yra apribotas.

Populiarus miuziklas persikelia į ekraną ir kritikuoja dabartinę Izraelio politinę situaciją. Vienišas Europos „kaubojus“ įsimyli savo zomšinį bliuzoną ir siekia išnaikinti visus kitus, kad jo liktų vienintelis. Vidury Sacharos dykumos, prie greitkelio stovi nedidelė užeigėlė, kurios savininkė Malika su mielu noru išklauso keliauninkų pasakojimų ir vaišina juos arbata. Kurios iš šių istorijų tikros, o kurios – išgalvotos? Kas realistiška, o kas peržengia tikrovės ribas?

Šįkart pristatome spalvingą, bet kartu ir kandų miuziklą „Raudoni laukai“, kritikuojantį karą ir militarizmą; absurdo komediją su Jeanu Dujardinu ir Adèle Haenel „Zomša“ ir ramią, lėtą dokumentiką „Sacharos gatvė 143“.

„Sacharos gatvė 143“ (pranc. „143 rue du désert“) – Sacharą kerta greitkelis, kuriuo dieną naktį važiuoja lengvieji automobiliai, motociklai, vilkikai… Šalikelėje stovi nedidelė trobelė – tai Malikos užkandinė. Ir dažnas keliautojas čia sustoja – išgerti arbatos, suvalgyti omletą, surūkyti cigaretę ar tiesiog paplepėti su Malika. Ji išklauso visus, jai įdomios visos naujienos ir, net jei turi išankstinį nusistatymą, besikalbant jis gali šiek tiek pasikeisti. Atrodo, kad vienišoji Malika ir jos užkandinė yra amžinos kaip pati Sacharos dykuma – ir nuo jos neatsiejamos. Malikai jos lankytojai būtini – jie praskaidrina jos vienišas dienas (ir padeda išlaikyti verslą), bet ir keliauninkams reikia Malikos – tam tikro pastovaus, tvirto, nejudančio taško vidury niekur, vidury vėjų pustomos dykumos.

Tai lėtas pokalbių filmas, suteikiantis progą susipažinti su Lietuvos žiūrovams menkai pažįstamu ir kine retai rodoma eilinių (ar vis tik ne visai?) Alžyro žmonių kasdienybe, gyvenimo būdu, pažiūromis. Verta pažiūrėti tiems, kas domisi kitų šalių kultūromis ar tiesiog ilgisi tolimų karštų kraštų ir kelionių. 6/10 (Viktė)

Filmą rodo: Kino fondas, ŽMONĖSCinema

„Raudoni laukai“ (hebr. „Mami“) – filmas iš Izraelio, vėl, tačiau visiškai kitokiu kampu žvelgiantis į karą ir politinę sistemą. Tai istorija apie Mami ir Nisimą, kuriems vedybos virsta tik vieno vakaro švente, nes rytojus medaus kopinėjimo primenančios santuokos neatneša – Nisimas iš karinės tarnybos grįžta paralyžiuotas. Su tokia „našta“ Mami išvyksta į Tel Avivą, ieškodama bet kokio darbo, ir galiausiai… tampa ministre pirmininke.

Šis filmas yra išskirtinis savita, kitokia kino kalba. Pristatomas kaip miuziklas, tačiau čia neišvysite tų klišinių šokių scenų, kur su pagrindiniu veikėju netikėtai pradeda šokti visi, esantys tuo metu ekrane. Čia netgi beveik nėra šokio, išskyrus kelias scenas su daugiau judesio. Tačiau daug dainavimo – praktiškai visa istorija yra pasakojama dainavimu ir beveik niekada nenutylančia muzika. Galbūt todėl, kad veikėjai kalba ne įprastais dialogais ir, apskritai, kalba mažai – žiūrovai lyg negauna progų pažinti personažų iki galo. Bet gal tai sukuria ir savitą potekstę – politinė sistema, karas, suluošintos šeimos – lyg ir apčiuopiama, imant kaip vieną dėmenį, tačiau lygiai taip pat ir abstrakti, kalbant bendru šalies mastu, – problema. Filme yra keletas epizodų, kurie pasirodo tokie stebukliniai, primenantys pasaką, kad žiūrintįjį arba labai sužavės, arba trumpam paliks be amo. Tačiau žvelgiant į visą filmo liniją, trečiuoju asmeniu dažnai istoriją pasakojantį dainininką, kinematografiją, tokį hibridinį filmo pateikimą – lieka tik konstatuoti, kad Izraelio kino kūrėjai (vėl) puikiai žino, kaip kalbėti apie politiką, karą ir saviironiją. 6/10 (Airida)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Zomša“ (pranc. „Le Daim“) – absurdas, siurrealizmas, bėdos, įsipareigojimas, priekaištas, sentimentas, pasididžiavimas – artimiausia, kas tik gali būti. Visa tai filme sutelpa į vieną objektą – verstos odos striukę. Žoržas įsigyja tokią ir jo gyvenimas pasikeičia – nieko nėra svarbiau už ją, nors papildyti arsenalą ir kitais verstos odos rūbais bus ne pro šalį, bet ši tik viena tokia, dėl jos bus galima viskas. Tai taip absurdiška, jog neįmanoma papasakoti – reikia pamatyti. O pamačius įsimylėsite arba nekęsite. Fantastiškai nereali verstos odos striukė mane paliko sutrikusį ir kol kas negaliu pasakyti, kurioje pusėje lieku. 5/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates