Kaip ten sakoma – žmonės planuoja, o gyvenimas (ar, jei tikite, – kokios nors aukštesnės nežemiškos jėgos) iš tų planų tik šaiposi. Tik šiemet tie planai – didesni ar mažesni – griuvo ir tebegriūva visame pasaulyje. Šiemetinis Berlyno kino festivalis dar suspėjo pralįsti pro tas beužsiveriančias viso pasaulio duris ir sienas, kurios išdygo paskelbus visuotinį karantiną.
Bet – vėlgi, kai užsiveria durys, paprastai atsidaro langas. Tad ir Lietuvos kino mylėtojai, su nekantrumu laukę didžiausios savo metų šventės neliko liūdėti – „Kino pavasaris“ iš kino salių persikėlė į namų kino ekranus ir suteikia progą savo filmus pamatyti tokiu būdu.
Virtualioje erdvėje „Kino pavasaris“ įsibėgėja. Mūsų komanda taip pat jau spėjo pažiūrėti keletą filmų, todėl savo įspūdžiais pasidalysime su jumis. Šiandien siūlome atkreipti dėmesį į kosminį (ar kaip tik – žemišką?) „Kino pavasario“ atidarymo filmą „Proksima“, muzikalią ir jausmingą dviejų seserų dramą „Nematomas gyvenimas“ ir labai realistišką (ir tik šiandien, kovo 25 d. rodomą) istoriją „Olegas“, apie nelengvą emigranto gyvenimą.
„Olegas“ (lat. „Oleg“) – Latvijos rusas Olegas yra vienas iš tų gausybės juodadarbių ekonominių emigrantų, kurie Vakarų Europoje lieja devintą prakaitą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Vis tik jau pats pirmas kartas Olegui, išvykusiam uždarbiauti į Belgiją, nenusiseka – dėl nesusipratimo jis netenka darbo skerdykloje. Pagalbos ranką jam, atsidūrusiam nepavydėtinoje situacijoje, ištiesia draugiškai nusiteikęs lenkas Andžejus. Tačiau Olegas per vėlai supranta pakliuvęs į spąstus – kuo toliau, tuo labiau jis tampa priklausomas nuo Andžejaus ir net norėdamas nelabai gali ištrūkti iš jo kontrolės.
Latvių režisierius Juris Kursietis šalia emigrantų buities bando brėžti negrabią ir tiesmuką paralelę su bibliniu avinėliu. Šalia to eina svetimumo, savos vietos nerandančio ir dėl to – nuolat besiblaškančio jausmas, lydintis pagrindinį personažą. Tačiau šio filmo stiprioji pusė – ne meniškumo paieškos, o kaip tik ta paprastoji, tikroviška ir nesumeluota, prie pseudodokumentikos priartėjanti tamsioji emigrantų gyvenimo pusė. Paremtas tikra istorija šis filmas galbūt net galėtų kai kuriuos itin patiklius jaunuolius apsaugoti nuo jų pačių naivumo. Kita vertus, pagrindinis filmo veikėjas Olegas gali pasirodyti nerealistiškai minkštas, nuolankus ir per daug užsileidžiantis. Vis tik daug kam artima (ar net tiesiogiai išgyventa) tematika turėtų sudominti. 6/10(Viktė)
„Proksima“ (angl. „Proxima“) – jau daugybę metų nepraleidžiu festivalio atidarymo filmo, nes pasitikiu jį atrinkusių žmonių pasirinkimu, o atsakomybė juk milžiniška – atidarymo filmas, po kurio pirmas įspūdis gali lemti ir tolimesnius pasirinkimus. Na gerai, net jei nepatiktų filmas, vis tiek smalsiai tyrinėčiau likusį repertuarą, bet kiti yra galbūt mažiau atlaidūs. „Proksima“ – filmas apie astronautės karjeros siekiančią moterį, kuriai iki pakilimo ir misijos pradžios liko nedaug, tačiau tas „nedaug“ sudaro beprotiškai sunkų laikotarpį galutinio pasiruošimo metu. Moteris turi susitvarkyti ne tik su fiziniu krūviu, bet ir diskriminacija iš kolegų, bei nuteikti savo dešimtmetę dukrą išsiskyrimui, kurio priežasties mergaitė nėra linkusi suprasti ir tai laiko savotiška išdavyste. Šis filmas nuo kitų, kurių veiksmas sukasi aplink kosmosą, skiriasi tuo, kad veiksmo kosmose ir erdvėlaiviuose mes negausime, matysime pasiruošimą, įrangą ir pratimus, kuriuos atlieka besirengianti įgula. Ir tai šį kartą netgi įdomiau, nes gauname tai, ką galime pamatyti rečiau. Filmo veikėjus, palikus ant žemės, juos iš kur kas žemiškesnės ir artimesnės perspektyvos gali pajausti ir žiūrovai. Režisierė tai išnaudoja pagrindinės veikėjos ryšiui su dukra atskleisti – net išoriškai stipriausi žmonės viduje slepia trapumą ir didžiules abejones net ir dėl to, ko visą gyvenimą siekia. Karjera ar šeima? Diskriminacinis klausimas, nes juk neturėtų būti privalu rinktis, tačiau šis klausimas filme netikėtai kulminuojamas lyg ir pateisinant jį…
Filme ryškiausiai ir simboliškai į pavadinimą nukreipia žiūrovams daugybėje Holivudo ir kitų filmų matyta Eva Green, o jai akompanuoja ne mažiau patyręs Mattas Dillonas. Gero žiūrėjimo! 7/10(Titas)
„Nematomas gyvenimas“ (port. „A vida invisível“) – braziliškas perlas, žibantis festivalio draminių filmų kategorijoje. Režisierius Karimas Aïnouzas daugiau nei dviem valandoms mus kviečia į Braziliją, Rio de Žaneirą, 1950-aisiais metais. Stebėti dviejų seserų, Gildos ir Euridisės, likimus – susiklosčiusius visiškai kitaip, nei svajota, ir visa tai tik dėl tėvo despotiško užsispyrimo. Istorija apima ne vieną dešimtmetį, leidžiantį herojėms ne tik suaugti, tačiau ir nenustoti tikėti, kad jos vėl susitiks. Ši drama puikiai parodo, kokią gyvenimus griaunančią jėgą turi patriarchalinė sistema, ir kokios nepalaužiamos vis dėlto yra moterys. Jeigu filmą reikėtų apibūdinti tik vienu žodžiu – jis būtų „tvankumas“ – dėl kinematografijos, spalvų, muzikos ir Rio de Žaneiro fone. Dėl meistriško pasakojimo, ir dėl pačios problemos kompleksiškumo – kai maloni šiluma virsta nepakeliamu karščiu, nuo kurio nėra kur pasislėpti, taip ir seserys čia – gimusios vienoje šeimoje, tačiau tos pačios šeimos ir tapusios atskirtos. Rekomenduojamas visiems, nebijantiems atogrąžų karščio; griaunančios, tačiau vis dar iki šių dienų dominuojančios vyriškosios sistemos ir nepalaužiamos seserų/moterų stiprybės. 9/10 (Airida)