Moterų istorijos. Ar, tiesiog, istorijos, kurių centre atsiduria moterys. Moterų istorijos, tampančios visos šeimos, giminės, kelių jos kartų istorijomis. Moterų istorijos, apie drąsias, savo tikslo siekiančias ar, tiesiog, nepasiduodančias gyvenimo aplinkybėms, įspraudusioms jas į kampą. Apie moteris, išdrįsusias ne tik būti, bet ir veikti.

Nors kartais būna, kad atrodo, jog niekas nesiseka – kad ir ko besiimtum, prie ko beprisiliestum. Tačiau tokiais momentais verta prisiminti – esame stipresnės ir stipresni, nei apie save manome. Ir kartais didžiausias laimėjimas yra ne pasiektas rezultatas, o jo siekimas. Net jei tas nueitas kelias – tai savęs, ramybės su savimi paieškos.

Apie tai kalba „Kino pavasario“ filmai. Apie moteris – buvusias, esamas, būsimas, apie moteris, pasiryžtančias veikti. Apie tokias pat kaip mes. Apie mus pačius.

„Valchenzė amžiams“ (angl. „Walchensee Forever“) – Valchenzė – ežeras Vokietijoje, ant kurio kranto stovi jau šimtmetį skaičiuojanti kavinė. Tiesiogine ir ne prasmėmis, čia verda gyvenimas. Režisierė Janna Ji Wonders surinko savo šeimos moterų, kurios gyveno ir dirbo šioje ežero pašonėje, istorijas. Net penkias moterų kartas siekianti dokumentika, parodanti ne tik šeimos, tačiau ir laikmečio nuotaikas – nuo iš karo grįžusio tėvo, koncertinių turų Meksikoje, iki asketiško gyvenimo Indijoje. Apie džiaugsmus ir liūdesius, apie savo vietos paieškas, kurios visada parveda į Valchenzę.

Labiausiai stebinantis šios juostos dalykas – autentiška medžiaga. Beveik dviejų valandų filmas, kuriam panaudoti šeimos archyvai, skaičiuojantys praeities dešimtmečius. Ir ne tik vaizdo archyvai – muzikos taip pat! Vienos kartos pomėgis fotografuoti virto į tai, kad šį dokumentavimo būdą perėmė ir vėlesnės kartos. Tai, kas galbūt praeityje atrodė kaip pakvailiojimai su kamera – mūsų dienas pasiekė kaip puikus dokumentinis filmas. Herojų išgyventi nuotykiai ir netektys yra papasakotos labai asmenišku, jautriu žvilgsniu. Kalbama ne tik apie tai, kokius įvykius teko išgyventi, tačiau ir kokie jausmai kilo juos išgyvenant. Tad matome moteris, apmąstančias savo pasirinkimus, laimės ir atsakomybės paieškas. Ir kaip net viena po kitos einančios kartos gali skirtis požiūriu, pasirinkimais, ir aplinka, kuri vertė (arba ne) tuos pasirinkimus priimti. Kai pasibasčius po platųjį pasaulį kyla klausimas: kur visgi yra namai? Puikus filmas tiek dokumentikos mėgėjams, tiek ieškantiems tikrų istorijų ir išgyvenimų, taip pat dar besirenkantiems, kuo save pradžiuginti ilgąjį šventinį savaitgalį. 9/10 (Airida)

„Gritt“ – Gry-Žanetės, arba tiesiog Gritt, galvoje verda įvairios su kultūriniais projektais susijusios idėjos. Bėda ta, kad vienas po kito jos projektai subliūkšta dar pradinėje stadijoje – bet dažniausiai ne dėl pačios Gritt kaltės. Biurokratizmas, kapitalistinė visuomenė tokią laisvos sielos ir socialiai jautriai menininkę kaip Gritt stumia į kampą ir tuo pačiu – ir į visuomenės paribius, kadangi Gritt nesėkmės neapsiriboja vien jos profesine (ar tiksliau, diletantiškai dominančia) sritimi, bet nusidriekia ir į jos asmeninį gyvenimą.

Filmo centre – stipri, nors to pati dar nežinanti jauna moteris. Galima pagirti filmo kūrėjus už tai, koks kompleksiškas Gritt portretas tapomas šiuo letai tekančiu filmu – čia atsiskleidžia ir Gritt socialinis jautrumas, ir kūrybiškumas, ir empatija, kartais netgi – šioks toks pasiaukojimas dėl kitų, neįvertinant galimų pasekmių; atsidavimas kūrybai, taip pat – nuoširdumas ir nekomformistiškumas.

Vis tik filmas per daug lėtas, doku-dramos maniera nors ir suteikia realistiškumo, bet vizualiai atrodo ganėtinai chaotiškai, siužetas – na, toks anoreksiškai liesas, kad vos įžiūrimas – į priekį stumiasi vėžlio greičiu. Taip, galbūt šiame filme, kaip ir pagrindinės veikėjos gyvenime – svarbiau ne rezultatas, o ėjimas jo link, ne veiksmas, o pats veikimas ar tik buvimas. Deja, bet ši išmintis nors ir teisinga, vis tik nėra originali ar nauja, o viso kitko nelabai užtenka išlaikyti žiūrovų dėmesiui ilgas dvi valandas. Kita vertus, atrodo, kad šiuo filmu kiek per uoliai stengiamasi būti politiškai korektiškiems – čia vietos atsiranda tiek pabėgėliams, tiek asmenims su Dauno sindromu, bet jų parodymas yra foninis ir neatnešantis esminių postūmių siužetui. 4/10 (Viktė)