Visuomenė dažniausiai nemėgsta išsišokėlių. Ne tokių kaip „visi“. Kiekvieną tokį bandymą išlįsti iš dėžės labai dažnai palydi smūgis per galvą – tupėk, kur tau priklauso, ir neišsišok. Turi tilpti į tą Prokrusto lovą – standartus, kurie tau gal ne tik neįdomūs, bet ir visiškai priešingi tavo prigimčiai.

Kita vertus, gali būti daugiau mažiau kaip visi – netgi galbūt kaip dauguma – sėdėti tyliai, stengtis niekam neužkliūti, nieko nenuskriausti. Tik tyliai ramiai gyventi savo mažą paprastą gyvenimą ir daugiau nieko nereikalauti. Tačiau jei nesi galios pozicijoje, tokia strategija irgi gali nepasiteisinti – labai dažnai tokie eiliniai, ypač – neturtingi, nedidelio išsilavinimo žmonės tampa kitų – gudresnių, apsukresnių – taikiniu. O finansiniai nepritekliai dažnai užkerta kelią eiti iki galo ir kovoti už save ir savo teises.

Dar du filmai iš šiemetinio „Kino pavasario“ repertuaro, kurių personažai – dėl savo prigimties ar dėl susiklosčiusių aplinkybių – supranta, kad vien būti – ir ypač būti taip, kaip liepia visuomenė ar sistema – tyliai, ramiai, neišsišokant, nuryjant nuoskaudas – taip būti jie jau nebegali. Reikia veikti – ir tai yra vienintelis kelias.

„Kodėl ne tu“ (vok. „Hochwald“) – Nedideliame miestelyje Austrijoje savo vietos po saule ieško Marijus. Dabartinis jo tikslas – tapti šokėju ir būti arti savo simpatijos Lenco. Pastarąjį nulydi net iki Romos, kur vieną vakarą leidžiant laiką klube įvyksta tragedija – Lencas žūsta per teroristų surengtas šaudynes. Marijus grįžta į gimtinę ne tik sugniuždytas, tačiau aplinkinių yra priimamas lyg draugo netekties kaltininkas. Siekis kabintis į gyvenimą tampa dar sunkesnis.

Įtariu, kad šis filmas daugeliui gali prasprūsti pro akis, o gal būti atmestas specialiai, dėl temos, kurią filmas lyg ir pristato – vienos lyties asmenų santykius. Tad kol vieni jį aplenks, kitiems šis filmas gali tapti netgi festivalio atradimu. Nes dviejų vaikinų jausmai šioje istorijoje yra tik degtukas, įžiebiantis didžiulį, visiškai kitomis, bendražmogiškomis ir šiandienos globaliam pasauliui aktualiomis temomis „sukrautą“ laužą. Kodėl Marijus, likęs gyvas po šaudynių, yra kaltinamas kitų dėl to, kad liko gyvas apskritai? Ar pagarbos būtų nusipelnęs tik tokiu atveju, jei būtų žuvęs kartu? Ar dėl šaudynių yra kaltas islamas, ar tik religiniu vardu prisidengę nusikaltėliai? Ir kurios religijos bendruomenė, galiausiai, išdrįsta ištiesti ranką gijimui? Tarp tokių visuomenės (ne)normų, širdgėlos ir tiesos paieškų laviruojantis Marijus klimpsta ir į priklausomybes. Įtaigus, nenuspėjamas filmas, žiūrovą vedantis per nepagražintos visuomenės pakraščius. Puikiai vaidmenį atlikęs Thomas Prennas užburia taip pat. Prikibčiau gal tik prie šaudymo scenos, kurios techninis pateikimas pasirodė galbūt ne tiek įtaigus ir šiek tiek banalokas (jei nusikaltėliai dar turėjo laiko kalboms ir galimybę įsinešti ginklus – ką veikė klubo apsauga, jei tokia buvo?), bet turbūt netgi ir tai galima pateisinti – bandoma parodyti visuomenės stereotipą (klaidingą ar ne – kitas klausimas), kad musulmonai yra teroristai. Filmas rekomenduojamas tiems, kurie kituose festivalio filmuose galbūt „kažko pritrūko“. Čia Marijus meistriškai drįs jums parodyti tiek visuomenės ydų, kad tikrai nebus ko pritrūkti. 8/10 (Airida)

„Daina be pavadinimo“ (isp. „Canción sin nombre“) – Kartais kai kurie žmonės jau gimsta būdami kalti be kaltės. Tokia nedalia teko Džordžinai – jaunai moteriai, gyvenančiai Andų priekalnėse. Vienintelis jos nusikaltimas – ji yra neturtinga. Tad nors ir sąžiningai stengiasi užsidirbti pragyvenimui, likimo malonės ji nesulaukia. Džordžina laukiasi ir per radiją išgirdusi skelbimą apie nemokamą kliniką nusprendžia gimdyti joje. Tačiau gyvenimiška išmintis, kad nemokamas sūris būna nebent tik pelėkautuose, Džordžinai smogia taip, kad mažai nepasirodo – praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo jos naujagimė pagrobiama, o „klinika“ su visais gydytojais ir administracija dingsta kaip į vandenį.

Tikrais įvykiais paremta juosta nukelia į devintojo dešimtmečio Peru ir rodo Džordžinos kovą su korumpuota sistema, kuriai tokių „nereikšmingų“ – t. y. neturtingų ir neįtakingų žmonelių, kaip Džordžina – bėdos visiškai nerūpi. Juosta nufilmuota nespalvotai, taip suteikiant galbūt dar šiek tiek daugiau autentiškumo rodomiems įvykiams, bei kuriant atšiaurią, bet kartu ir savotiškai poetišką bei švarią estetiką. Ir nors daug kur rasite šio filmo palyginimų su Alfonso Cuarono „Roma“, tarp šių filmų yra daugiau skirtumų, nei panašumų. Netgi kalbant apie vizualiką – „Daina be pavadinimo“ rodo, o ne iki begalybės mėgaujasi savo pačios kadrų grožiu – čia a la Cuaroniškam narcicizmui vietos nėra, todėl filmas labiau priartėja prie savo protagonistės ir jautriau perteikia jos istoriją. 7/10 (Viktė)