„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 28 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 28 d.

Sakoma, kad apie nieką nederėtų spręsti iš anksto. Nespręsk apie knygą iš viršelio, nespręsk apie filmą iš jo pavadinimo. Išmintingas patarimas. Bet kartais jau vien filmo pavadinimas gali suteikti ne taip ir mažai informacijos. Arba suspindėti naujomis prasmėmis po to, kai jau fimas peržiūrėtas. Arba pas tapti raktu, atrakinančių filme užslėptus simbolius ar kontekstus.

Kai kurie pavadinimai tampa metaforomis. Perkaitę juos susiejame su tuo, ką žinome, ir darrome prielaidą, kad filmas bus apie tai. Tarkim, jei ne apie istorinę asmenybę, tai gal bent apie jo ar jos veiklos sritį? Bet pažiūrėjus filmą suprantame, kad jo kūrėjai čia tiesiog gražiai sužaidė prasmėmis.

O būna tokių pavadinimų, kurie rėkia, užkabina, intriguoja provokuoja. Na, vėlgi, bent taip atrodo, kol nežinome paties filmo turinio. O galiausiai paaiškėja, kad pavadinimas tiesiogiai nusako, tai, kas rodoma filme, o mes galbūt nesitikėdami, kiek toli gali eiti režisierius, naiviai manėme, kad pavadinimas – arba drąsus bandymas provokuoti, arba tiesiog pigus triukas pritraukti žiūrovus. Kad pavadinimas gali įspėti apie šokiruojančius vaizdus – tokio varianto išankstiniuose apmąstymuose, lemiančiuose vieno a kito filmo pasirinkimą turbūt nešmėsteli. Net jei filmą mačiusieji tą kartoja lyg susitarę.

Kaip ir būna tokių pavadinimų, kuriuos perskaitęs nelabai įsivaizduoji, ko tikėtis iš filmo ir reikia daugiau informacijos, kad galėtum į ką nors įsikibti. Bet kartais užtenka vien tik to – o toks startas, su minimaliais lūkesčiais ir išankstiniais nusistatymais kartais yra bene geriausias įmanomas variantas – tuomet visada yra vietos leistis būti nuoširdžiai nustebintiems.

„Gagarinas“ (pranc. „Gagarin“) – Šią pavardę turėjo ne tik rusų astronautas. Jo garbei buvo vadinami net daugiabučių pastatų kompleksai – apie vieną jų, esantį Prancūzijoje, yra ir režisierių Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh debiutinis filmas. Viename šio komplekso butų gyvena paauglys Juris, kuris svajoja ne tik apie kosmosą, tačiau ir apie savo namų išsaugojimą – pastatą ketinama nugriauti, pripažinus, kad jis yra pavojingas eksploatuoti. Čia prasideda darbai, kurie nerūpi net suaugusiems – vaikinas bando už savo kuklias lėšas sutvarkyti koridoriuose esančius gedimus, kad tik komisija nepatvirtintų pastato nugriovimo. Kai pastangų nebeužtenka, belieka tik priešintis ir svajoti…

Šį filmą galima drąsiai rekomenduoti ne tik svajotojams, tačiau ir pamiršusiems kaip tai daryti, rekomenduoti paaugliams. Iš vienos pusės, šis filmas yra gana skaudus: jaunuolis yra motinos paliktas likimo valiai rūpintis ne tik mokyklos reikalais, nes dar yra moksleivis, tačiau ir kaip išgyventi – ne tik kiekvieną dieną, bet ir ateityje, kai jo mylimas gyvenamasis pastatas bus nugriautas. Iš kitos pusės – filmas yra labai šviesus dėl padrąsinimo svajoti. Nes drąsiems kartais pasiseka ir svajonės išsipildo. Pavadinčiau „Gagariną“ ir kaip vieną gražiausių filmų repertuare vizualine prasme: įdomūs kadrai, puikus tiek vaizdo, tiek garso montažas. Puikiai išpildantis kosmoso vizijas, kuriomis bando gyventi Juris, bėgantis nuo realybės buldozerių. Tad nors filmas ir turi skaudžių poteksčių, visgi jo pateikimo forma sušvelnina tą kylantį liūdesį. Ir primena, kad kiekvienas galime būti Gagarinas keliaujant į savo svajonių kosmosus. 8/10 (Airida)

Kadras i6 filmo „Gagarinas“ (pranc. „Gagarin“)

 

„Neskmė dulkinantis arba šelmiškas porno“  (rum. „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“) – Emi su vyru nufilmuoja sekso sceną, kuri atsiduria internete ir ją pamato jos aplinkos žmonės. Emi yra mokytoja, tad video pamačius tėvams ir mokiniams kyla skandalas ir mokytoja priversta aiškintis tėvams bei vadovybei. O to aiškinimosi įvertinimas – groteskiška kūrinio kulminacija. Filmo pradžia gali šokiruoti, nes tai be jokios cenzūros porno turinį atitinkantis vaizdas. Būtų įdomu sužinoti techninius tokios scenos reikalus – kiek tai tikra, kiek atliko patys aktoriai ir t. t., nes kalbant filmo žargonu, galima kiek tik nori šventų̨ tikslų sugalvoti, bet b… čiulpianti aktorė ir bus tik b… čiulpianti aktorė prieš̌ ekraną̨. Palikime tai, nes filme esti ir svarbesnių taškų̨ bei problemų̨. Provokuojama ir kalbama apie dviveidiškumą̨, hipokritiškumą. Kiek smerkiančių̨ mokytoją yra patys nekalti ir šventi? Kodėl seksu užsiimanti mokytoja yra kažkas baisaus? Juk tą daro visi, bet visi skuba ir teisti. Nereikėtų̨ filmuotis? Na, tai nei uždrausta, nei ką̨. Įvairūs pavyzdžiai iš̌ kasdienio gyvenimo filme mums sufleruoja apie sekso kultūros vešėjimą, bet mes to lyg nepastebime ir nesmerkiame. Tokių vaizdinių tiek gausu, jog užima nemažą̨ dalį filmo ir tie kameros nukrypimai į stendus, prekes ir t. t. galiausiai užknisa bei atrodo nereikalingai akivaizdūs ir neįdomus. Kaip ir tiesiog nuslydimai, supažindinant su Bukarešto aplinka. Filmas suskirstytas į dalis. Viena jų – tiesiog absurdų rinkinys, kuris ne itin organiškai įsiliejo, o paskutinioji dalis, kurioje šalutiniai veikėjai ryškiai šaržuojami ir itin primena realybėje garsiausiai spygaujančius bei viskuo besipiktinančius, buvo tiek perspausta „medine“ vaidyba, kad žiūrėti malonumo neteikė̇. Filmas nagrinėja įdomią̨ ir dažnai sutinkamą problemą, bet jos pateikimo forma skystoka. Kita vertus, bent jau tvirtai įsimenama. 6/10 (Titas)

Kadras iš filmo „Neskmė dulkinantis arba šelmiškas porno“  (rum. „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“)

 

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles