Kine vietos yra visiems. Tiek fantastiniams padarams, tiek supergalių turintiems herojams, tiek stipriems vyrams ir moterims, kovojantiems už savo idealus. Tačiau šalia visų tų fantastiškų ar realių, bet nekasdieniškai ekstremalių situacijų kamera kartais atsisuka į eilinius žmones. Tokius kaip mes, mūsų artimieji ar kaimynai.

Tokius, ar šiek tiek kitokius. Į jų išgyvenimus ir bėdas ekrane tarsi lengviau įsijausti, kai matome mums taip artimą ir pažįstamą aplinką. Lengvai atpažįstamus daiktus, artimų formų baldus, iki skausmo žinomus daugiabučių namų kiemus. Jei domitės europietišku kinu, turbūt teko patirti tą keistą jausmą, kai rodomas kokio nors Rumunijos miesto daugiabutis atrodo taip keistai pažįstamas ir artimas.

Šį kartą – ne apie Rumuniją, kuri geografine prasme jau kiek tolimesnė šalis. Tad „Kino pavasario“ filmai kviečia pasidairyti po lietuvišką ir artimojo užsienio aplinką, kurioje – labai tikėtina, galbūt net ir jums patiems kada nors anksčiau , kada nors ateityje ar dabar teko/ tenka / teks spręsti veikti ir/ar būti.

„Apklausa“ – trumpametražis lietuvių filmas, kuriame išvystame istoriją apie prokurorę, bandančią išaiškinti prekybos žmonėmis tinklą̨. Klausimas po klausimo ir melu arba baime apipinti atsakymai piešia ne tik įvykių̨ aplinkybes, bet ir parodo, kaip sunku tokius nusikaltimus tirti, nes net ir radus aukas, jos yra sukaustytos ir ne itin linkusios bendradarbiauti. Bijo skriaudikų keršto ir, turbūt, stigmatizavimo visuomenėje, o kartais net pačios jaučiasi kaltos. Veiksmas vyksta tardymo patalpoje, koridoriuose ir kabinete – visa tai tiesiog atsiduoda šlykščiu sovietmečiu, bet dažnai tokia ir realybė, deranti prie niūrių istorijų̨. Nors filmas ir trumpametražis, bet pasiteisinimų dėl neišbaigtumo nepriimčiau – tai turbūt ir yra didžiausias filmo minusas. 7/10 (Titas)

„Sniego daugiau nebus“ (lenk. „Śniegu już nigdy nie będzie“) – Ženia – atklydėlis iš Ukrainos, nešinas sulankstomu masažo stalu, kulniuoja iš vieno namo į kitą, viename Lenkijos miesto turtingųjų kvartale. Ne tik masažą tenka atlikti – gauna ir nuodėmklausio, patarėjo ir hipnotizuotojo pareigų. Tapti stebėtoju gyvenimo, kuris dažnam atrodo patrauklus lyg svajonė, tačiau iš arti – su tokiomis pačiomis egzistencinėmis bėdomis kaip ir kuklesnio ekonominio sluoksnio rajone.

Małgorzata Szumowska jau daugelį metų pristato savo filmus lietuviškuose festivaliuose, tad, tikiu, turi nemažą gerbėjų ratą, kuris ir šį kūrinį žiūrės be jokių rekomendacijų. Ar reikia rekomenduoti tiems, kurie nepatenka į minėtąją kategoriją? Reikia. Šis filmas prasideda tuo, kuo lenkų kūrėjai ir pasižymi – mokėjimu taikliai pasijuokti iš žmogiškųjų ydų ir savęs. Besijuokiant atsiras ir sapniškų elementų, kurie kapstys giliau: ko nori jo lankomi klientai, kokia Ženios istorija, ar mus nuo savęs pačių gali išgelbėti tik kažkas kitas? Gražiais, kartais svajingais kadrais nufilmuotas, draminiais scenarijaus kalneliais nevarginantis, ir kažkuo mistišku paveikus filmas. Pirma – taikliu humoru, vėliau – lengva melancholija, ir galiausiai bandymu suprasti – kur yra ta linija, kur realybės ribos išsitrina – ir jūs jau užburtas pamėgti šį filmą. 9/10 (Airida)

„Žmonės, kuriuos pažįstam“ – filmas, lyg ir pasakojantis lyg ir keturias istorijas, kurias lyg ir turėtų sujungti vienas bendras pasakotojas – Anatolijus. Ne, „lyg ir“ ankstesniame sakinyje nėra per daug. Nes „Žmonės, kuriuos pažįstam“ tiesiog yra dar vienas lietuviškas filmas apie nieką. Filmas, susirinkęs visas tas ydas, dėl kurio keikiam lietuvišką kiną, jo nemėgstam ir gėdijamės kitiems parodyti. „Rymau prie langelio, žiūriu pro langelį, vežimas važiuoja, motulė verkia, lietus lyja“ klasikų klasika – t. y. blogas scenarijus, neišplėtoti personažai, nenatūralūs ir iki absurdo kvaili dialogai. Maža to – šis filmas yra labai fragmentiškas, o jo rodomi vaizdai daugeliu atveju tiesiog savitiksliai ir nevedantys niekur.

Galbūt galima sakyti, kad debiutuojantis režisierius Tomas Smulkis savo pirmajam ilgametražiui filmui užsimojo per daug ir nesusitvarkė su personažų ir siužetinių linijų gausa. Vis tik nė vienas personažas, nė viena siužetinė linija nėra nei atskleistas, nei išplėtotas. Eilinis tipinis lietuviškas „pasidaryk pats“ metamas žiūrovams. Taip, Vilniaus vaizdai gali būti tapybiški, poetiški patrauklūs ar dar kokie tik nori, bet jie neišgelbės filmo, jei jo kūrėjai apie scenarijų arba pamiršo pagalvoti, arba tokį sugebėjo teišspausti. Kita vertus, jei jau filmą tarsi reklamuojančios televizijos laidos vedėjo kone vienintelis komplimentas tėra „žiūrėdamas šį filmą neužmigau, pažiūrėjau iki galo“ – na, tai patys suprantate. Ir ne, kiekvienas lietuviškas filmas pats savaime nėra šventė – antraip tos mūsų šventės kažkaip labai jau nykiai atrodo. 3/10 (Viktė)