Kine be kita ko atgyja knygose papasakotos istorijos. Tiesiogiai ar metaforomis. Pažodžiui laikantis knygos raidės ir vaizduojamo laikmečio, ar savitai pažvelgus į knygos turinį, iš jo pasiskolinus idėją ir perkėlus ją į dabartį.

Tokių „knyginių“ filmų šiemetinio „Kino pavasario“ repertuare yra bent keletas. Festivalio rengėjai juos net išskyrė į atskirą potemę – „Kino lentyna/ knygų salė“. Jei festivalis vyktų ne virtualiai, tikėtina, kad šiuos filmus būtų galima pamatyti salėje, kurios duris puošia fototapetas, vaizduojantis knygų lentyną.

Tad knygos virsta filmais ir jų istorijos taip įgyja dar vieną gyvenimą. Ir nesvarbu, kuriam tipui žiūrovų/ skaitovų priklausote – ar tiems, kurie įsitikinę, kad net ir geriausias filmas niekada nepranoks knygos ir kabinėjatės prie kiekvienos smulkmenos filme, kuri buvo pavaizduota „ne taip“, ar iš tų, kurie knyga susidomi tik pažiūrėję jos ekranizaciją – pamatyti, kaip vieną ar kitą kūrinį interpretavo režisierius visada yra įdomu.

„Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. „Berlin Alexanderplatz“) – Paskutinių kelerių metų kine dominuoja pabėgėlių tematikos filmai. Problema, realybėje pasiekusi didelį mastą, tampanti sopuliu ir režisierių galvose, apie kurį norisi kalbėti ir pabandyti suprasti – kodėl tai vyksta ir ką patiria tose sąlygose atsidūrę žmonės. Tačiau daug ir dažnai eskaluojant vieną temą, galima pradėti jaustis nebejautriu jai. Ir čia atsiranda filmas „Berlynas. Aleksandro aikštė“, kurio temos aprašymas papuola į šios „nujautrintos“ temos apibrėžimą. Ir kokia laimė, kad šis įvairių festivalių programose dominuojantis filmas į problemą žvelgia visiškai kitomis akimis.

Apie ką ir kaip? Francis – pabėgėlis iš Afrikos, ieškantis naujo gyvenimo Berlyne. Nelegalus darbas, narkotikų platinimu užsiimantis draugas Reinhaldas, įtraukiantis kartu į tą patį pogrindinį, nelegalų gyvenimą. Mylimoji Micė, kuri taip pat neapsaugo Francio nuo laukiančių blogybių. Kuo šis filmas kitoks? Jis gvildena amžinuosius filosofinius būties klausimus: kas yra geras žmogus, koks jo apibrėžimas, ar esant blogu įmanoma išpirkti kaltes ir tapti geru? Pabėgėlio drama čia tampa ne pagrindine filmo ašimi, o tik viena jos sąlyga. Filmą lydi užkadrinis Micės balsas, kuris lyg stebėtojas konstatuoja arba klausia – kurioje skalės pusėje yra Francis? Pasirinkti vienos neleidžia Reinhaldas – manipuliatorius, kokių reta sutikti. Tačiau ar būtų jo pastangos vaisingos, jei žmogus būtų „geras“ ir turėtų valią atsispirti? Trijų valandų trukmės kūrinys, kuris pralekia akimirksniu. Įtaigiais aktoriais (Reinhaldo personažą kūręs Albrecht’as Schuch’as – vienas įtaigiausių paskutiniu metu matytų vaidmenų), lyg į knygos skyrius išskirstytomis dalimis (filmas yra sukurtas remiantis Alfredo Döblino romanu), dinamišku montažu ir nuolatos minėtais filosofiniais klausimais pulsuojantis filmas, kuris turėtų atkreipti jūsų dėmesį. Po peržiūros jis nesibaigs – būties klausimus kels jau ne Francis, bet jūs. 9/10 (Airida)

„Karalių naktis“ (pranc. „La nuit des rois“) – filmai apie kalėjimą niekada nebūna lengvi. Kartu tai – ir paranki medžiaga kelti klausimus apie prigimtin ir/ ar išmokstamą blogį, žmogaus sugebėjimą išlikti žmogumi net ir visiškai nežmoniškose sąlygose. Paprastai rodoma kalėjimo bendruomenė yra mikrovalstybės modelis – su sava tvarka, sava valdžia (kuri nebūtinai – yra ne kalėjimo administracija ir prižiūrėtojai), savais vasalais ir feodalais, bei savu garbės supratimu, kuris išoriniams  stebėtojams gyvenantiems pavyzdingą nenusikalstamą gyvenimą dažnai gali būti sunkiai suvokiamas.

Šis filmas nukelia į Afrikos džiunglėse esantį legendomis apipintą MACA kalėjimą, kuriam vadovauja ne prižiūrėtojai, o kaliniai, iš kurių viršiausias – „dangoro“, kuriam visi turi paklusti. Tik čia galioja keista taisyklė – pasiligojęs „dangoro“, negalintis toliau vadovauti kalėjimui, privalo mirti ir užleisti savo vietą kitam. Būtent toks yra dabartinis „dangoro“ Juodabarzdis, sunkiai judantis ir vos pakvėpuojantis. Norėdamas atidėti tai, kas neišvengiama, naktį, kai pateka raudonas mėnulis jis skelbia pasakotojo naktimi, o istorijas visą naktį sekti įpareigoja ką tik tą dieną atvežtą kalinį – jauną vaikiną.

Nors „Karalių naktis“ nėra knygos ekranizacija, paralelė su Šecherezada ir „Tūkstančiu ir vienos nakties pasakomis“ yra labiau nei akivaizdi. Ir nors šis filmas ne tik perteikia Afrikos kalėjimo brutalumą, vietinių „kastų“ sistemą, bei pasakotojo istoriją iliustruoja vizualiai ir ji galiausiai išvirsta į savotišką egzotišką pasaką, smarkiai kontrastuojančią su ką tik rodytais kalėjimo vaizdias, vis tik nei tai, kas vyksta kalėjime filmo esamuoju momentu, nei pasakojimas apie vietinę nusikaltėlių legendą Karalių Zamą neturi pakankamai jėgos išlaikyti žiūrovų dėmesiui ir galiausiai taip ir nepasiūlo nieko tokio, ko galbūt, buvo galima tikėtis iš  šio filmo. 5/10 (Viktė)