Kartais gyvenime vyksta tokie dalykai, kuriuos per sunku perpasakoti. Tačiau kalbėti būtina. Įvykius dokumentuojanti kamera ne visur įlenda, tačiau jie palieka pėdsakus, kurių negalima pamiršti. Kalbėti sunku, pamiršti negalima, prisiminti būtina, tikintis, kad tai daugiau niekada nepasikartos. Nors tai vis tik dažnai – gal net per dažnai – nepaisant visų geriausių ketinimų pasikartoja.

Kariniai filmai paprastai yra sunkūs ir slegiantys, kalbantys apie nemalonius dalykus. Ir nesvarbu, ar tai karas, vykęs prieš šimtą metų, ar tebevykstantis dabar šiomis dienomis. Galbūt pasikeitė tik karinė technika ir ginkluotė bei kovojimo maniera, tačiau jų paliekamas pėdsakas toks pats – tiek vakar, tiek šiandien, tiek bet kada praeityje.

Paradoksalu, bet kariniai filmai labai dažnai yra smarkiai antimilitaristiniai. Tad nors septintasis menas rodo karą, labai dažnai kalba prieš jį. Nes kare – kaip ir bet kur kitur, tik gal net dar dažniau ir radikaliau – žmonės priversti rinktis veikti ir/ būti. Sužinokite, ką pasirinko „Kino pavasario“ karinių filmų personažai.

„Blogi keliai“ (ukr. „Pohani dorogy“) – Ukraina, Donbaso regionas. Keturios siužetiškai nesusijusios (lyg ir) istorijos, kurias vienija tik septintus metus tebesitęsiantis karas. Keturios istorijos papasakotas šiek tiek skirtinga maniera. Pirmoje mokyklos direktorius prisidaro nemalonumų važiuodamas be asmens tapatybės dokumento per patikros punktą. Antrame segmente paauglės trina kiemo suoliukus, kalba apie mylimus kariaujančius vaikinus, o fone – visai šalia daugiabučių namų – aidi sprogimai. Trečiajame pasakojime kovotojas pagrobia, žemina ir kankina merginą, tačiau tarp jų užsimezga keistas ryšys. Ketvirtasis epizodas rodo keistai komišką situaciją, kuri netrunka peraugti į beveik siaubo filmą, kai moteris mašina partrenkia kaimo gyventojų vištą.

Visi segmentai kalba apie dabartinę situaciją Donbase ir apie tai, kaip karas keičia žmones. Kaip ir į ką. Ar jie dar išlieka žmonėmis? Ar sunku tai padaryti? Tačiau epizodų kokybė, stilistika, įdomumas ir intensyvumas nėra vienodi, tad nors šiokias tokias plonasiūles jungtis (be pagrindinės temos) tarp jų galima įžiūrėti, vis tik gal buvo verta kai ko atsisakyti ir koncentruotis pagal principą mažiau, bet kokybiškiau. 6/10 (Viktė)

„Natūrali šviesa“ (vengr. „Természetes fény“) – 1943-ieji metai, II pasaulinis karas, Vengrija. Teritorija okupuota Sovietų sąjungos ir čia sukurti specialūs būriai ieškoti prieš atėjūnus veikiančių partizanų. Žuvus būrio vadui čia tarnaujantis paprastas žemdirbys Ištvanas turi imtis atsakomybės ir bent jau kurį laiką vadovauti būriui.

Tamsus, klampus, lėtas filmas be ryškesnio siužeto, dažnai – apsieinantis be dialogų, nesistengiantis pateikti kokios nors išsamesnės pagrindinio personažo priešistorės. Iš esmės – beveik visa tai, dėl ko kritikuojam lietuvišką kiną. Tik šįkart tai – ne lietuvių, o debiutuojančio vengrų režisieriaus kūrinys. 3/10 (Viktė)