„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 24 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 24 d.

Plaukti pasroviui, būti minios dalimi, paklusti nerašytoms taisyklėms, neišsiskirti – gal ir neįdomu, ne visada priimtina, bet gana komfortabilu ir pakankamai paprasta – bent jau kai įpranti. Bet turėti drąsos pasielgti visiškai kitaip, nei iš tavęs tikimasi sugeba ne kiekvienas. Be abejonės, toks žingsnis – tai sąmoningai prisiimama rizika, į save nukreipiamas galbūt ir nepageidaujamas dėmesys. Tačiau kartais tai padaryti tiesiog būtina. Neužtenka tiesiog saugiai, patogiai ir paprastai būti. Reikia veikti.

To ir imasi „Kino pavasario“ filmų personažai – tiek išgalvoti, bet labai artimi tų juostų kūrėjams, tiek tikri, realiai egzistuojantys asmenys iš dokumentikos, kuri kartais atrodo tokia neįtikėtina, kad tiesiog stebina. Ar tai būtų Vašingtono priemiesčiai, kur seniai nebeliko nieko, ką anksčiau filmo veikėjai (ir kūrėjai) vadino namais, ar atšiauri Norvegija, kur susiklosto kone kanoninis krikščioniškojo atlaidumo pavyzdys – šių istorijų personažai ryžtasi nepaklusti nerašytoms, tačiau labai tvirtoms taisyklėms. Kovoti, už tai, kas jiems brangu. Ne tik būti, bet ir veikti. Ir paskatinti veikti kitus aplink esančius.

Kad ir ką pasirinktumėte – realybe grįstą fikciją, ar neįtikėtiną, bet nesumeluotą dokumentiką – tai bus tokio aktyvaus drąsaus veikimo pavyzdžiai.

„Tai, kas liko“ (angl. „Residue“) – Džėjus grįžta į savo gimtąjį̨ miestą̨ ir rajoną̨. Tikisi susitikti su vaikystės draugais, kaimynais ir su savimi pasiima vaizdo kamerą. Ja vaikinas tikisi užfiksuoti pažįstamų gatvių̨ gyvenimą̨ ir sukurti filmą̨ – lyg palikimą̨ tam, ką̨ pats paliko prieš̌ daug metų, tačiau rajonas pasikeitęs tiek fiziškai, tiek žmonėmis, kurie jame gyvena. Geriausio draugo nėra ir niekas nesiteikia pasakyti, kur jis, kita dalis – kalėjime arba tuoj jame atsidurs, jei iki tol nespės būti nužudyti. O kur dar tie prakeikti baltieji, kurie vis kraustosi ir išstumia senuosius gyventojus. Filme persipina dabarties ir praeities vaizdai, sukauptas pyktis, kadrai, kurie lyg saulės išblukintomis pastelinėmis spalvomis, kuria šiltą, tarsi gero prisiminimo, atmosferą. Turbūt apeliuojant į tai, jog nesvarbu, kokia baisi gali būti vaikystė, vaikas ją suvokia kitaip ir užaugęs prisimena su nostalgija. Daugiau pasakyti, apie ką̨ filmas, yra gan sunku. Lyg ir blogi tie baltieji, kad išstumia vietinius, kurie jų̨ dėl to nemėgsta, tačiau toks absoliutinimas sklinda iš̌ narkotikų prekeivių, etatinių kalėjimo gyventojų ar vyrukų, kiaurą dieną sėdinčių̨ ant laiptų prie gatvės, todėl negalima sakyti, kad filmas yra apie nuskriaustus vargšus juodaodžius. Galbūt apie segregaciją ir kaip ji paveikia skirtingus sluoksnius bei keičia miesto veidą̨, kurio jau nepamatysime tokio, koks buvo. 8/10 (Titas)

„Tai, kas liko“ (angl. „Residue“)

„Tapytoja ir vagis“ (angl. „The Painter and the Thief“) – jei jus kas nors nuskriaustų – konkrečiai – apvogtų – ką jaustumėte tam žmogui? Turbūt devyniasdešimt devyni iš šimto palinkėtų kažką panašaus į „kad jį kur velniai nujotų!“ ir vienintelis dalykas, ko norėtumėte – kad būtų atlyginta padaryta žala. Akivaizdu, kad iš Čekijos kilusi tapytoja Barbora Kysilkova yra tas vienintelis atvejis iš šimto ar net milijono, kuri ne tik kad nejaučia pykčio jos du vertingiausius paveikslus pavogusiam narkomanui ir recidyvistui Karlui Bertiliui Nordlandui, bet nuoširdžiai juo susidomi. Taip lukštas po lukšto ima eižėti dviejų nelengvą gyvenimo kelią iki esamojo momento nuėjusių žmonių luobai – net jei išlaikomas tam tikras šioje situacijoje deramas atstumas, o likimas (ar gal labiau pačių veikiančių asmenų veiksmai) vis mesteli dar vieną kitą papildomą išbandymą.

Pateiktas kaip skandinaviškas detektyvas šis dokumentinis filmas, kuris, beje, buvo patekęs į trumpąjį Oskaro kandidatų sąrašą, kelia įvairius klausimus – apie meno kūrinių vagystes, apie žmogaus gebėjimą pasitaisyti, apie beribį gerumą ir apie keistomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę. Taip pat – apie sugebėjimą neteisti ir net po dygiu išoriniu kiautu pamatyti tikrąjį po juo besislepiantį žmogų, kuris, beje gali būti labai panašus į mus pačius – toks pat vienišas, pažeidžiamas ir nesąmoningai išsiilgęs artumo. 7/10 (Viktė)

Kadras iš filmo „Tapytoja ir vagis“ (angl. „The Painter and the Thief“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles