Gyvenimas nestovi vietoje ir nuolat kinta. Kartai tie pokyčiai įvyksta per ilgą laiką – tarsi savaime, nepastebimai ir neskausmingai. Kartais – kaip kad dabartinės pandemijos atveju – pokyčiai ištinka netikėtai, taip sujaukdami nusistovėjusią tvarką. Tenka mokytis, kaip prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, net jei naujoji tvarka iš pradžių ir netenkina. Bet prie visko priprantama.
Kartais pokyčiai tvenkiasi ilgus dešimtmečius ir tada netikėtai ištinka žmonių gyvenimus. Nors ir ilgai laukti ir kažkur pasąmonėje nujausti, jie tampa šokiruojančia patirtimi tiems, kas karta iš kartos buvo pratę gyventi pagal kitokio pasaulio kitokias taisykles. Net jei naujoji tvarka ir reiškia progresą, išlaisvina ir suteikia daugiau teisių – ne visi moka jomis pasinaudoti, ne visiems lengva pradėti gyventi kitaip, nei iki šiol.
O kartais pokyčių norima. Jų laukiama kaip lietaus sausros metu. Tikimasi, kad būtent jie atneš geresnę rytdieną. Tik ne visada ta geresnė rytdiena ateina, o kiekviena revoliucija anksčiau ar vėliau tampa tuo, su kuo dar taip neseniai kovojo.
Apie veikimą ir/ ar buvimą, apie pokyčius ir/ ar konstantas kalba „Kino pavasario filmai“‘.
„Nauja tvarka“ (isp. „Nuevo orden“) – Meksika, pasiturinti šeima švenčia vestuves, tačiau pro džiaugsmingą nuotaiką prasimuša nerimas ir artėjančios nelaimės nuojauta. Mieste vyksta neramumai, protestai, kuriuos kelia neturtingųjų̨ nepasitenkinimas ir manymas, jog atėmus iš tų, kas turi daugiau, visiems bus geriau, nes juk jie visi tai uždirbo neteisėtai, juk jie visi niekšai. Kaip lengva absoliutinti, bet išgamos yra tiesiog išgamos ir nesvarbu – dešinėje ar kairėje. Šiuo atveju pamatome, kuo gali virsti vienų iš jų siekiai, nepaisant nieko. Žiaurus filmas apie terorą̨ ir išsigimstantį̨ perversmą̨, kuomet pabaigoje nebus jokių nugalėtojų̨, o įvykius tikėtis pamatyti objektyviai yra beviltiška, tiesos paieškos sunkiai įmanomos. Nauja tvarka? Nemanau. Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas. 8/10(Titas)
Kadras iš filmo „Nauja tvarka“ (isp. „Nuevo orden“)
„Visi mirusieji“ (port. „Todos os mortos“) – XIX a. pabaiga, Brazilijoje ką tik panaikinta vergovė. Kadaise buvusi turtinga ir įtakinga kavos plantatorių Soarų šeima atsiduria ant žlugimo ribos, o šios šeimos moterys po ilgametės tarnaitės mirties tiesiog nebežino, kaip toliau gyventi. Kita vertus naujoji, išlaisvinanti tvarka, anksčiau išnaudotiesiems irgi ne iš karto atneša džiugias permainas. Galbūt jie ir tarnavo turtingiesiems ir dirbo ne pačius maloniausius darbus – bet bent jau turėjo padorų pragyvenimo šaltinį ir gyvenamąją vietą, o dabar atsidūrė ten, kur jų niekas nelaukia, bet grįžti nebėra kur.
Tapybiškas, poetiškas, lėtas, gal net šiek tiek hipnotizuojantis filmas kalba apie pokyčius, prisitaikymą prie jų ir apie nelengvą emancipaciją. Vergovės panaikinimas buvo būtinas žingsnis, tačiau niekas nepagalvojo apie tai, kaip iš jos išsilaisvinusiems reikės žengti antrą žingsnį segregacinėje visuomenėje. O vakarykščiai galios pozicijoje buvę žmonės galbūt patys savaime nebuvo visiškai blogi – tiesiog gyveno pagal savo laikmečio ir savo luomo taisykles, nebandydami pažvelgti už jų, ir dėl to nauja tvarka jiems reiškė tarsi stabilaus pagrindo išmušimą iš po kojų. Belieka laikytis įsikibus prisiminimų, tačiau pokyčiai prasiskverbia net ir per uždaro rūmo sienas – į ten, kur atrodo, laikas truputį sustingęs. Vis tik filmui trūksta labiau intriguojančio scenarijaus, stipresnio impulso ir ryškesnių personažų, nors stebėti tris vienos šeimos moteris, gyvenančias to, kas jau gęsta, likučiuose, ir to, kuo neišvengiamai jau tampa filmo esamasis laikas, yra pakankamai įdomu. 6/10 (Viktė)
Kadras iš filmo „Visi mirusieji“ (port. „Todos os mortos“)