„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 22 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 22 d.

Kartais ribos tarp realybės ir fantazijos tampa tokios plonos, kad beveik išnyksta. Kartais tikrovė tampa tokia fantastiška, kad taip ir norisi sau įsižnybti ir pasitikrinti, ar nesapnuoji. O kartais sapnas ar fantazijos atrodo tokie realistiški, kad akimirką net tenka sudvejoti.

Kine tai nutinka gana dažnai. Kartais pasakojimas, neskaitant kai kurių gal kiek keistokų detalių ar ekscentriško bei šiek tiek gluminančio personažų elgesio vystosi daugiau mažiau įprastai. O tada ima, ir užsivynioja, panardindamas į dar vieną fikcinę realybę ir tada jau nebeaišku, ant kurio fantazijos lygmens laiptelio stovime.

O kitais kartais ištinka šioks toks magiškas realizmas, prie kurio filmo personažai visai sėkmingai prisitaiko, net jei jiems ant galvų tiesiogine to žodžio prasme ima kristi oro kondicionieriai. Gal ir ne visai normalu, bet gūžteli pečiais ir eini ieškoti mechaniko šamano, galinčio pasaulio tvarką vėl sustatyti į savas vietas.

Tad pabandykite „Kino pavasario“ filmuose patikrinti tas ribas.

 

„Oro kondicionieriai“ (port. „Ar Condicionado) – jaunas Angolos režisierius Fradique nukelia į savo gimtinę. Iš pirmo žvilgsnio – viskas lyg ir normalu. Angolos sostinė Luanda, visur tvyrantis karštis ir… ant galvos krentantys oro kondicionieriai. Radijas ir televizija nepaliauja skelbti apie visoje šalyje „iš proto išėjusią“ kondicionavimo sistemą, filmo personažai įtaria oro kondicionierių sąmokslą prieš žmoniją, o įkyrus darbdavys reikalauja, kad jo oro kondicionierius būtų pataisytas kuo greičiau – tai pagrindinius veikėjus – apsaugininką Matačedą ir kambarinę Zezinją – atveda į iki šiol „juodosios skylės“ reputacija garsėjančią buitinės technikos remonto dirbtuvę, pas meistrą (ar labiau burtininką?) Mino.

Afrikos karštyje laikas taip pat tarsi sulėtėja ir išsilydo ir galbūt tai, kas iš pirmo žvilgsnio būtų keista, ilgainiui taip jau nebeatrodo. Kaip kad šio filmo premisa – masiškai sproginėjantys ir krentantys oro kondicionieriai. Vis tik nei to, nei labiausiai intriguojančio personažo mechaniko – šamano dirbtuvės paslapčių neužtenka tam, kad išvežtų visą filmą ar ilgesniam laikui užkabintų dėmesį. Nors lengvam laiko praleidimui be didesnių lūkesčių ir ambicijų visai tinka. 5/10 (Viktė)

 

Kadras iš filmo „Oro kondicionieriai“ (port. „Ar Condicionado)

 

„Fauna“ (isp. „Flora y Fauna“) – Luiza su savo vaikinu Pako vyksta aplankyti seniai nematytų tėvų, gyvenančių Šiaurės Meksikos kasyklos miestelyje. Prie jų prisijungia Luizos brolis Gabino. Verta pridurti, kad Pako, kaip ir Luiza, yra aktorius, ir tai jam yra pirmasis susitikimas su potencialiais uošviais – dėl ko kyla bent kelios šiek tiek trikdančios, šiek tiek juokingos, šiek tiek nepatogios situacijos.

Režisierius Nicolás Pereda bent kelis kartus priartėja prie tos ribos, kai tenka suabejoti – kuris realybės lygmuo yra rodomas. Ar tai vaidina aktorius, vaidinantis Pako, ar pats Pako? Ar Luiza kalbasi su motina – o gal jos tik repetuoja dialogą perklausai? Galiausiai, panaudodamas tuos pačius aktorius, režisierius žiūrovus panardina smarkiausiai į netikrumo, nesvarumo būseną, pasakodamas visai atskirą istoriją jau esančiame filme. Savotiško žavesio vis tik turintis kūrinys, nors dažniau – ir gal kiek per dažnai – kartu su personažais tenka ištari kreivą „Heh?“ ir didžiąją laiko dalį nežinoti, ar čia rimtai, ar juokaujama. Kita vertus – o kas sakė, kad tai žinoti būtina? 4/10 (Viktė)

Kadras iš filmo „Fauna“ (isp. „Flora y Fauna“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles