O galima ir nerimtai. Ar ne visai rimtai. Bent jau kol gamta visai ignoruoja tą faktą, kad prasidėjo ne tik kalendorinis, bet ir astronominis pavasaris. Gerai, kad bent „Kino pavasariui“ gamtos užgaidos įtakos neturi – kol filmus jaukiai žiūrite savo namuose, gal ne taip ir svarbu, kad už lango metų laikas neatitinka kalendorinės realybės.

Kita vertus, sakome – nerimtai, bet čia pat verta prisiminti kino legendai Charlesui Chaplinui priskiriamą mintį, kad juoko forma dažnai pasakomi rimčiausi dalykai, o didžiausios kvailystės žmonijos istorijoje buvo daromos rimtais veidais. Tad kine – kaip gyvenime. Atrodo, kad režisieriai mus bando prajuokinti, bet kartu pastebime, kad už to slypi daug daugiau.

Tad tokie tie „Kino pavasario“ filmai – pokštaujantys lyg (ne)pavasariniai orai už lango, sarkastiški, netgi absurdiški, tačiau kartu savyje talpinantys ir šį tą daugiau, nei vien lengvą pramogą.

„Triumfas“ (pranc. „Un triomphe“) – Etjenas – nejaunas buvęs teatro aktorius, jau kuris laikas negaunantis vaidmenų. Karjera pasiekia tokį tašką, kad jis kalėjime ruošia trumpą spektaklį pagal pasakėčią. Nesunku nuspėti, jog tai jo nei kiek netenkina ir rezultatas gaunamas tragikomiškas, tačiau Etjeno galvoje kažkas užgimsta – tarytum galimybė. Veikėjas, su didžiuliu entuziazmu imdamasis jos, tuo užkrečia ir kitus, galiausiai patiria kūrybos ir gyvenimo džiaugsmą. Filmas yra paremtas tikrais faktais ir nepaisant to, jog kalėjimas ir kaliniai jame vaizduojami lyg pūkuoti zuikučiai (lyginant su dažnai sutinkama realybe), bet istorija įtraukianti, pamokanti ir netgi miela. Labai geras pasirinkimas ieškantiems gerų emocijų su šiek tiek absurdo ir prancūziško prieskonio. 9/10 (Titas)

„XX amžius“ (angl. „The Twentieth Century “)– Jei esate žiūrovas, pavargęs nuo dramų ir nelaimingo gyvenimo apraiškų ekrane, – festivalis gali pasiūlyti 90-ies minučių seansą šiai būsenai ištaisyti. Iš tolimosios Kanados atsiųsta juosta, susidedanti iš juodojo humoro, politinės satyros, išskirtinių personažų ir spalvingai bei atšiauriai nupieštų filmo erdvių, gali turėti gydomąjį poveikį jūsų minėtam pervargimui.

Istorijos centre –  jaunasis Viljamas Kingas, siekiantis užimti ministro pirmininko postą. Netikėtas įsimylėjimas, šalyje prasidėję judėjimai prieš Afrikoje vykdomą karą, kliūtys įveikiant kitus kandidatus į tą patį garbingąjį postą… O kur dar karjerai galintis sutrukdyti fetišas avalynei. Net jei tai ir skamba kaip drama, nuo kurios norisi pabėgti – būtent jos pateikimas sukels priešingą efektą. Režisierius Matthew Rankinas puikiai žongliruoja istorija ir jos pateikimo forma. Ir pasijuokimu iš politikos. Gal net rasite kažką pažįstamo, pavyzdžiui: jaunasis Kingas taip tiki pergale, kad anksčiau laiko išleidžia visas santaupas ledams, kuriais vaišins visus laimėjimo dieną… Ar neatrodo pažįstama?

Ir verta paminėti, kad taip pat neblogą darbą nuveikė filmo vertėjas, pasiūlysiantis juoktis ne tik iš istorijos, tačiau ir įmantrių pritaikytų lietuviškų žodelyčių. 7/10 (Airida)

„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (rum. „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“) – jei užsikabinote už šio filmo pavadinimo ir tik dėl to nusprendėte jį pažiūrėti, tai turbūt nelabai turite teisę skųstis tuo, ką išvydote. Nes naujojo Radu Jude filmo, kuris šiemetinėje (virtualioje) Berlinalėje laimėjo Auksinį lokį, pavadinimas atitinka turinį. Tad jei kraupstate nuo ekrane stambiu planu rodomų genitalijų, iš arti filmuojamos penetracijos ar feliacijos – na, patys iš pat pradžių daugmaž galėjote įtarti, kur link visa tai nuves.

Bet kaip sakoma, pornografija dažnai yra ne tai, kas rodoma, o tai, kas yra mūsų galvose. Apie tai ir kalba šis drąsus R. Jude filmas. Apie dvejopus standartus, įsijautrinusią, bet (moralinius) akcentus visai ne ten dėliojančią visuomenę, apie demonstratyvų pasipiktinimą – ypač tų, kurie patys nėra be dėmės (kita vertus, ar tokių iš viso esama?). Tad nors „Nesėkmė dulkinantis“ kalba apie dabartinę – covidinę – Rumuniją, atitinkamai su visomis apsauginėmis kaukėmis, dezinfekciniais skysčiais ir saugiomis socialinėmis distancijomis, – visai nesenų interenetinių rietynių „dėl vertybių“ fone šis filmas suskamba kaip niekad aktualiai.

Ar buvo galima apsieiti be visų tų vulgarybių ir nuogybių? Gal ir galima – kai kursite savo filmą, galėsite to nerodyti. O R. Jude rodo ir nuolat testuoja žiūrovų išsilavinimą ir budrumą. Pavyzdžiui, ar tai iš arti rodomos moters genitalijos, ar aliuzija į pasaulinio garso Gustave’o Courbet paveikslą „Pasaulio kilmė“? Tad prieš reiškiant pasipiktinimą tokiu atviru turiniu, visų pirma vertėtų pasitikrinti, ar tikrai viską supratote, ir grįžti prie ankstesnėje pastraipose išsakytos minties. Kita vertus – visa ta atvira ir šokiruojanti išorė tėra tik paviršius, ir jei už jos nepavyksta įžvelgti nieko daugiau, tada, deja, greičiausiai ne per daug skiriatės nuo trečiajame šio filmo segmente pagrindinę veikėją užsipuolančių kaltintojų. 6/10 (Viktė)