„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 20 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 20 d.

Veikti ar/ ir būti? Būti ar/ ir veikti? Šiemetinio „Kino pavasario“ filmai nenustoja kelti šio klausimo. Net jei temos ir žanrai yra labai skirtingi. Ar tai būtų istorija, ar romantika, ar šiais laikais vykstančios moralinių pasirinkimų dramos – filmų personažai priversti rinktis vieną iš dviejų arba ieškoti kompromisinio varianto. Ir tol, kol jie renkasi, tas pats klausimas atsigręžia į žiūrovus: veikti ar/ ir būti?

Jei tai būtų gatvė? Ne šiaip gatvė – namai joje tiesiogine prasme gyvenantiems ir augantiems vaikams? Su savomis taisyklėmis, neretai primenančiomis džiunglių įstatymus? Kai vienintelė galimybė būti reiškia veikti? Vien pasyvaus buvimo čia nepakaks.

O jei tai būtų meilė? Ar išdrįstumėte priartėti? Ar turėtumėte atkaklumo nepasiduoti, net jei nusisukama – daugybę kartų? Ar pasiduotumėte intymumui? Ar iš viso leistumėtės būti mylimi? O gal kaip tik – didžiausia meilės išraiška yra sugebėjimas paleisti suvokus, kad kitas žmogus bus laimingesnis be mūsų? Veiktumėte ar būtumėte ir tiesiog stebėtumėte, kaip įvykiai patys susiklostys?

Vienintelį teisingą atsakymą sunku surasti. Bet jo ieškoti verta.

 

„Gatvės vaikai“ (angl. „Streetwise“) – vienas iš penketo filmų programoje, pristatančioje šių metų festivalio devizą – veikti ar/ ir būti? Turbūt geriau ir negalėtų šio klausimo atsakymų ieškoti atviras dokumentinis filmas, nukeliantis žiūrovą tris dešimtmečius atgal, į Sietlo (JAV) gatves. Jose – vaikai ir paaugliai, bandantys išmokti gatvės taisykles tam, kad išliktų. Nes tie, kurie atsakingi už jų atsiradimą ir užauginimą, akivaizdžiai pasirinko arba būti nuošaly, arba nebūti iš viso.

Dokumentikos, nagrinėjančios benamių, marginalų bėdas – nors vežimu vežk. Kuo išskirtinis šis filmas? Kūrėjai Mary Ellen Mark ir Martinas Bellas kameros žvilgsnį nukreipė į vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių – vaikus. Jauni visuomenės piliečiai, kurie įmetami į gyvenimo jūrą be jokių plaukimo pamokų, jokių gelbėjimosi liemenių, jokio arti esančio kranto ir jokios pagalbą tiesiančios rankos šalia, jei plaukti visgi nepavyks. Režisieriai šiuo filmu suteikė jiems balsą – pačių vaikų žodžiais išgirsti, kuo jie gyvena, kuo pasitiki, kodėl pykstasi su tėvais ir kodėl apskritai atsidūrė gatvėje. Tad kai turi kasdien vis tą patį tikslą – išgyventi, – renkiesi veikti ar/ ir būti? Nepamokslaujantis, jautrus filmas, kuris tebegvildena tą patį klausimą, nepavaldų nei laikui, nei konkrečiai kartai – kokia mūsų pasirinkimų atsakomybė, kai esi suaugęs, kai esi vaikas, ar kai esi suaugęs ir susilaukęs savų vaikų? Jei krūtinėje nešiojatės ne akmenį, o širdį, yra tikimybė, kad ją šiek tiek skaudės. Labiausiai dėl to, kad tai, ką matėte – ne išgalvotos istorijos, o tikri gyvenimai. 7/10 (Airida)
Kadras iš filmo „Gatvės vaikai“ (angl. „Streetwise“)

„Meilės reikalai“ (pranc. „Les chauses qu’on dit, les chause qu’on fait“) – Maksimas atvyksta pasisvečiuoti pas pusbrolį, tačiau šis išvykęs ir vaikinas jo laukia bendraudamas bei užmegzdamas ryšį su pusbrolio mylimąja. Abu atsiveria ir papasakoja savo meilės istorijas, kurios ne tokios jau skirtingos – jose meilė persipina su išdavyste, kuomet pagarbą vienas kitam keičia melas. Istorijose susipažįstame ir su dar negrįžusiu Maksimo pusbroliu Fransua, o praeities įvykiai atveda į dabarties tašką, kuriame kuriozai nesibaigia ir susipina į naują bendrą Maksimo, Fransua ir jo mylimosios Dafnės meilės istoriją. Lengvas filmas, gvildenantis nelengvus klausimus. Nežinai, ar juoktis, ar pykti dėl neatsakingų veikėjų veiksmų, bet meilė, aistra ir susižavėjimas juk ir gyvenime retai būna paaiškinami sveiku protu ir logika. 7/10 (Titas)

Kadras iš filmo „Meilės reikalai“ (pranc. „Les chauses qu’on dit, les chause qu’on fait“)

 

„Jei tai būtų meilė“ (pranc. „Si c’etait de l’amour“) – choreografė Gisele Vienne stato modernaus šokio spektaklį – penkiolika jaunų šokėjų sulėtintais judesiais šoka reivą. Toks būtų paviršinis šio filmo aprašymas. Tačiau ši dokumentika fiksuoja tai, kas jaučiama, bet sunkiai paaiškinama – intymumą, įtampą, besimezgančius santykius, šokėjų susitapatinimą su personažais ir vėl „grįžimą“ į save. Aktoriai labai nuodugniai analizuoja savo kuriamus personažus – kas jie, kokia jų praeitis, kodėl jie atsidūrė scenoje vaizduojamoje situacijoje ir ką joje veikia – net jei spektaklis be dialogų, o viskas perteikiama vien tik sulėtintais judesiais. Kartais tai, kas vyksta repeticijose, tęsia gyvavimą ir nulipus nuo scenos – būna akimirkų, kai ne iš karto aišku, kas kalba – šokėja(s) ar jo(s) vaidinamas personažas.

Šis filmas labai stipriai parodo, kiek daug galima pasakyti ne žodžiais. Judesio galia, į kurią telpa tiek trapus švelnumas, tiek agresijos protrūkiai. Judesiai, atskleidžiantys dominavimą ir pasidavimą, nesaugumą ir atsargų siūlymą suteikti užuovėją. Nedrąsūs ir vis drąsėjantys. Tarsi bėgantys, bet nenutolstantys. Paskutinės dešimt minučių, ko gero, apskritai yra gražiausia šio filmo atkarpa, išreiškianti jo esmę – šimtaprocentinė ir tyra muzikos, judesių ir emocijų hipnozė. 6/10  (Viktė)

Kadras iš filmo „Jei tai būtų meilė“ (pranc. „Si c’etait de l’amour“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles