Žmonijos istorija – tai nenutrūkstantis procesas, išskydęs, išsitempęs laike ir erdvėje. Procesas, atsirandantis iš įvykių ir buvimo. Procesas, kurį po kruopelę savo buvimu ir veiksmais kiekvieną akimirką konstruoja milijardai žmonių. Sąmoningai ar nesąmoningai, siekdami kokio nors konkretaus rezultato, kuris gal ne visada sukels tokius padarinius, kokių tikimasi, o gal tiesiog patys taps kažko padariniais, priežastimis ar aplinkybėmis. Kitaip tariant, istorija yra pats gryniausias „veikti ir/ar būti“ pavyzdys, kuriame vienaip ar kitaip mes visi dalyvaujame.

Tokie ir „Kino pavasario“ filmai. Vieni kviečia pasinerti į ilgą kone meditacinę kelionę per istorinius įvykius, regimus juos tiesiogiai išgyvenusių – išgyvenančių – žmonių akimis. Kai dar daug kas neaišku, kai tai, kas vyksta – dar ne istorija, nors tokia netrukus taps, kai istorinis kontekstas susiformuos tik po kurio laiko. Kai kažkam vis tik tenka būti čia ir dabar – kalbamuoju momentu. Būti, veikti, stebėti.

Bet yra ir kitokių. Kur turime tik miglotą istorinį kontekstą be konkretesnės vietos ir laiko, bet su aiškiai išgrynintomis aplinkybėmis ir premisomis. Ar tomis aplinkybėmis įmanoma tik būti, o ne veikti? Ar, nesiėmęs veiksmų pasipriešinti žiaurumui ir neteisybei, dar turėsi moralinę teisę būti? Iš istorijos žinome, kad būta tiek vienokių, tiek kitokių pasirinkimų ir tik bėgantis laikas galiausiai atsako, kuris iš tų pasirinkimų buvo teisingas.

Tad veikti ir/ar būti – spręsti jums.

„Heimat yra erdvė laike“ (vok. „Heimat ist Ein Raum Aus Zeit“) – Heimat, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia tėvynę. Ar kada susimąstėte, kokią vietą ji užima erdvės ar laiko matmenyse? Tokį klausimą ryžosi užduoti vokiečių režisierius Thomas Heise, ir beveik keturių valandų dokumentinėje esė rasti atsakymą. Nespalvoti, ilgi, beveik meditatyvūs kadrai, nelabai koreliuojantys su užkadriniu balsu. Jis įgarsina laiškus, dokumentus, dienoraščių ištraukas. Juose – beveik šimtmečio senumo vienos giminės istorija. Tokiomis ištraukomis kuriamas paveikslas, kaip jautėsi žmonės besikeičiančiame laike: vykstant karui ar griūnant Berlyno sienai. Džiaugiantis giminės pagausėjimu ar tikintis, kad į lagerį Lenkijoje išsiųsti senoliai – tiesiog pateko į sanatoriją.

„Barbarų belaukiant“ (angl. „Waiting for the Barbarians“) – kolonizatorių priešpriešos su čiabuviais tema sena kaip… pats kolonializmas. Ir prireikė labai daug – skaudžiai per daug – laiko suprasti ir pripažinti, kad nė viena rasė, kultūra ar civilizacija nėra savaime pranašesnė už likusias. Pripažinti, kad įtikėję savo pačių susigalvota pranašumo pozicija, Vakarų europiečiai labai neteisingai ir menkinančiai vertino kitų kraštų žmones, jų kultūrą ir papročius. Pripažinti, kad tai – ne tik istorinės klaidos ar tiesiog naivus andainykštis nesupratimas – o labai sunkūs nusikaltimai žmoniškumui.

Žinoma, visais laikais, būdavo/ yra tokių žmonių, kurie darydavo tai, kas teisinga, nors nebūtinai teisėta. Toks ir yra pagrindinis šio filmo personažas – kolonizatorių pasienio magistratas, kurį vaidina Oskaro laureatas Markas Rylance’as. Yra įstatymai, priesakai, draudžiantys bendradarbiauti su priešais, barbarais, tačiau magistratas visai teisingai atsako jį apklausiančiam karininkui – vietiniai žmonės, į kurių teritoriją mes įsiveržėme, kuriuos privertėme palikti savus namus, savas žemes, nėra priešai – priešai esame mes. Kita vertus, šis personažas atsiduria tarp dviejų ugnių ir, dar blogiau, darydamas tai, kas gera pagal galbūt jo esamąjį laikmetį pralenkiantį humanizmą, vis tik nesugeba nei pastebėti, nei perprasti, kad čiabuviai jo elgesį galbūt vertina pagal visai kitokias garbės ir moralės normas.

Tad iš esmės filmas dar kartą kalba sena tema ir priverčia prisiminti ir pagalvoti, kas yra tikrieji barbarai. Ar bandytumėte sustabdyti neteisybę, net jei rizikuotumėte prarasti savo padėtį, garbę, orumą, laisvę, sveikatą, o gal tik tyliai stebėtumėte viską iš šono? Magistratas nedvejoja, kurį variantą pasirinkti. Vis tik filmas nesukrečia taip, kaip galėtų, o tokių žinomų aktorių kaip Robertas Pattinsonas ir Johnny Deppas – ypač jis – pasirodymas labai smarkiai sugadina visą filmą, nes savo vaidyba jie taip ir neįtikina, ir lieka tik Holivudo žvaigždėmis su senovinėmis uniformomis. 6/10 (Viktė)