Pradedam rimtai. Ar beveik. Nes jei turėtumėte galimybę iš visos plačios „Kino pavasario“ programos išsirinkti tik vieną filmą, kas tai būtų? Filmai, kalbantys nepatogiomis temomis, prisimenantys karo nusikaltimus, keliantys sudėtingus moralinius klausimus? Filmai, atimantys žadą, pribloškiantys, ilgai nepaleidžiantys ir vis verčiantys grįžti prie jų su apmąstymais? Vėl ir vėl?

O gal kaip tik kiną – ypač dabar, ypač šiomis aplinkybėmis – suvokiate kaip galimybę pabėgti nuo to, kas slegia? Kaip būdą ironiškai pažvelgti į ydas ir trūkumus? Kaip progą pasinerti į visiškai kitokį – kartais gal šiek tiek (specialiai) kičinį, fragmentiškai trūkinėjantį sufantazuotą pasaulį su jo taisyklėmis?

Kad ir ką pasirinksite, tikime, kad jums tai bus TAS „Kino pavasario“ filmas. Pats pačiausias. Pats verčiausias. Net jei ir nepataikysite iš pirmo karto. Juk festivalis ką tik prasidėjo, o vieno filmo pasirinkimo būtinybė – kaip patys suprantate – tik hipotetinė.

„Blogio nėra“ (fars. „Sheytan vojud nadarad“) – Irano kino režisieriaus Mohammado Rasoulofo darbas, pernai Berlyne pelnęs „Auksinį lokį“. Filmas apie ribas ir tai, kaip jos skiriasi pagal individualų žmogaus suvokimą ir susitaikymą. Ribas tarp savęs pateisinimo ir savęs kaltinimo darant sukrečiančius dalykus. Ribas tarp valstybės galios nurodyti žmogui, ką jis turi daryti, ir ką gali pasirinkti pats. Ką reiškia nužudyti žmogų? O galbūt vadinti tai nužudymu visai neteisinga? Klausimų daug, bet jie užduodami iš skirtingų perspektyvų ir nors po filmo nejučia susikoncentruojama į didžiausią pasipriešinimą sukeliančius atvejus, vėliau prisimenama, jog buvo ir kitų. Kaip teigia ir filmo pavadinimas, galbūt blogio nėra, nes juk matėme filme žmones, kurie, nepasakytume, jog yra blogi (nors jie darė tai, su kuo kiti niekaip nesusitaikė). Galbūt blogis yra versti individą daryti tai, ką jis laiko blogiu? Pažiūrėkite ir nuspręskite patys, kas yra tas blogis. Nors filmas ilgas, bet gabalėlis po gabalėlio užpildo paveikslą su sudėtinga problema, paliekant vietos jūsų paskutinei detalei ir, galbūt, dar šiek tiek laisvos vietos dvejonėms. 8/10 (Titas)

„Quo Vadis, Aida?“ – kai kurios žaizdos, net ir po daugybės metų neužgyja. Ypač karo paliktos žaizdos, kurias kaltininkai dažniausiai nori pamiršti, nutylėti, sumenkinti, ištrinti, o nukentėjusieji negali. Negali pamiršti. Nes tai jau yra tapę jų savastimi. Apie tokią – vis dar labai jautrią ir atvirą visai neseno Serbijos-Bosnijos karo žaizdą ir kalba bosnių režisierė Jasmila Žbanić savo filme „Quo Vadis, Aida?“, kuris jau yra nominuotas BAFTA ir Oskarams. Tos žaizdos vardas – Srebrenica, didžiausias Europoje genocidas nuo II pasaulinio karo laikų.

J. Žbanić nukelia į tą karštą, tvankią ir liūdną 1995 metų vasarą. Filme susipina viskas – virpančiame ore tiesiog pakibusi nelaimės nuojauta, klaustrofobiška atmosfera, desperacija, vienišumo minioje – milžiniškoje, nerimaujančioje, panikuojančioje minioje – jausmas, rankas kojas pakertantis bejėgiškumas, begalinė motinos meilė, ryžtas ir pastangos dėl savo šeimos padaryti tiesiogine prasme bet ką… Galiausiai, rodydama labiau robotus, o ne gyvus žmones su bent minimalia empatijos užuomazga primenančius Jungtinių Tautų taikdarius, kurie šiame kariniame konflikte buvo ne tik kad visiškai neveiksmingi, bet dar ir padarė didžiulę, tragišką ir vargiai atleidžiamą meškos paslaugą, J. Žbanič tarsi vėl kviečia apmąstyti dar Hannos Arendt suformuluotą blogio banalumo sampratą. O pagrindinės veikėjos – vertėjos Aidos – pastangos suskamba kaip šiemetinis „Kino pavasario“ devizas – veikti ir/ar būti? – ypač tada, kai „veikti“ yra vienintelė – net jei ir visiškai minimali – galimybė išsipildyti antrajam dėmeniui – „būti“. 8/10 (Viktė)

„Šuo, kuris negalėjo neloti“ (isp. „El Perro Que No Calla“) – Filmas, kuris turbūt pelnytų vieno fragmentiškiausių šiųmetėje festivalio programoje titulą. Režisierė Ana Katz pasakoja Sebastiano gyvenimo istoriją, kuri pasikeičia tuomet, kai kaimynai ateina pasiskųsti dėl jo lojančio šuns, kuomet Sebastianas būna darbe. Šis skundas įsuka pasikeitimų karuselę: jo su šunimi nebepageidauja ir darbe, tad naujos veiklos paieškos nuveda į daržovių pardavinėjimą. Pasikeičia ir pasaulis – nukritęs meteoritas priverčia visus klauptis ant kelių – tiesiogine prasme, – nes didesniame aukštyje tiesiog tektų… nualpti.

Sakysit, iš pažiūros tai lengvą temą gvildenantis, šiek tiek fantastikos elementų įpinantis filmas. Tačiau jo žavumas slypi būtent paprastume. Pasakojimas fragmentais, nepaliekant erdvės nereikalingoms smulkmenoms, priežasčių aiškinimui. Nes žmogiška mūsų prigimtis verčia eikvoti nervų ląsteles dažnu atveju visai be reikalo. Keliuose epizoduose įterpti animacijos fragmentai, kurie lyg amortizatorius sušvelnina skausmingus vaizduojamus įvykius. Filmas pasižymi ir kitu svarbiu aspektu – puikiai perteikta ironija: susireikšminimui ir įvykių hiperbolizavimui. Kaip kitaip paaiškinti nuolatos lojančio šuns situaciją, kai filme jo lojančio taip ir neišgirsit?.. Lengvas, nepamokslaujantis kūrinys, kuris  šiandienos kontekste galbūt padės atsikvėpti – suprasti, kad viskas eina ir praeina, o gal iš viso net ir nebuvo svarbu. 7/10 (Airida)