Šiemet – jau 26-ą kartą – Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vėl kviečia kino mylėtojus susipažinti su naujausiais ir įsimintiniausiais filmais. Taip norisi rašyti, kad ši didžiausia Lietuvoje kino šventė prie plačiųjų ekranų vėl sukvies minias žiūrovų, kino teatrai vėl skambės nuo šurmulio, o visas miestas tiesiog alsuos festivalio ritmu.
Deja, antrus metus iš eilės realybė verčia „Kino pavasarį“ kraustytis į virtualią erdvę. Žinoma, internetinis festivalis vargiai atstos gyvus įspūdžius, kolektyvinę patirtį, „karštus“ ką tik matyto filmo aptarimus ar susitikimus su festivalio svečiais. Tačiau aplinkybės yra tokios, kad šiemetinis „Kino pavasaris“ visai (ne)dviprasmiškai klausia: „Veikti ar/ ir būti?“.
Turbūt, kaip ir festivalio organizatoriai, taip ir kiekvienas savaip suvoks ir atsakys į šitą klausimą. Kai kas čia gal įžvelgs prieštarą ir neišvengiamo pasirinkimo būtinybę, kitiems galbūt veikimas ir buvimas labiau suprantamas kaip vienas kitą papildantys ir vienas iš kito kylantys, koegzistuojantys, o ne vienas kitam trukdantys elementai.
O gal atsakymą pasufleruos filmai? „Kino pavasaris“ net ir po „liesų“ karantininių metų surinko drąsią, spalvingą, intriguojančią programą, kuri įtiks tiek gero autorinio kino mėgėjams, tiek visko persisotinusiems ir nežinia ko norintiems snobams, tiek romantiškoms sieloms, tiek tiems, kurie laukia, kad koks nors filmas juos netikėtai nustebintų, sukrėstų, supurtytų, prajuokintų, sužavėtų.
Tad veikite ir/ar būkite kartu su „Kino pavasariu“, net jei jo spalvos ir emocijos dar kartą skleisis ne kino teatrų, o jūsų namų ekranuose. O kad išsirinkti būtų lengviau, šiek tiek pasufleruojame, ką būtina pažiūrėti (o ką geriau praleisti nemačiomis).
BŪTINA PAMATYTI:
„Quo Vadis, Aida?“ (rež. Jasmila Žbanić) – 2002 m. Daniso Tanovićiaus režisuota karinė drama „Niekieno žemė“ (angl. „No Man‘s Land“), pasakojanti apie Serbijos-Bosnijos karą, aplenkė romantiškąją „Ameliją iš Monmartro“ (pranc. „Le Fabuleux déstin d‘Amèlie Poulain“) ir laimėjo pirmąjį Bosnijos ir Hercegovinos Oskarą. Metus žymintys dvejetai ir nuliai persistumdė ir štai vėl sulaukėme itin stipraus filmo apie tą patį karinį konfliktą. Šįsyk to imasi Jasmila Žbanić, Serbijos-Bosnijos karo temą ir jo nusikaltimus judinanti jau ne pirmą kartą. Filmas jau dabar nominuotas BAFTA ir Oskarų apdovanojimams. Tačiau net ir (galimus) apdovanojimus paliekant nuošaly, tenka konstatuoti – tai yra tikrai stiprus balsas, kalbantis nepatogia tema, apie dalykus, kuriuos kai kas norėtų kuo greičiau užmiršti ar numenkinti. Filmas tiesiog stingdančiai atkuria kaustančią atmosferą, oksimoroniškai talpina didžiulę erdvę ir klaustrofobišką nuotaiką, artėjančios nelaimės nuojautą bei atskleidžia desperaciją, begalinę motinos meilę ir visišką Jungtinių Tautų žydrųjų šalmų bejėgiškumą. Būtina pažiūrėti, jei žinote, kas 1995 m. vasarą įvyko Srebrenicoje. Jei nežinote – tuo labiau.
„Blogio nėra“ (fars. „Sheytan vojud nadarad“, rež. Mohammad Rasoulof) – nors daugiau reklamos, kalbų ir dėmesio kol kas sulaukia šiemetinis Berlinalės nugalėtojas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (prie jo dar prieisime), nederėtų praleisti pernykščio Auksinio lokio laimėtojo „Blogio nėra“. Tai filmas, susidedantis iš keturių tarpusavyje siužetine prasme nesusijusių pasakojimų. Vis tik juos vienija vieta ir tema – Iranas ir mirties bausmė. Kiekviename iš keturių segmentų personažai vienaip ar kitaip susiduria su šiuo bioetikos klausimu – ir dažnai jiems tenka priimti bekompromisius sprendimus ar iš pagrindų permąstyti save, savo moralę ir valstybės diktuojamą pareigą. Rimtas, sunkus filmas jautria žmogaus teisių tema.
VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ:
„Moteris, kuri pabėgo“ (kor. „Domangchin yeoja“, rež. Sang-soo Hong) – kartais tik tiek tereikia: susitikti su draugėmis, pasėdėti kavinėje, pakalbėti (na, bent jau kol buvo / kai bus galima). Toks lėtas, statiškas, tačiau kasdienybės poetiką atkleidžiantis Sang-soo Hongo filmas, kuriame veiksmo yra minimaliai (nors pavadinimas gal kiek ir klaidina). Tačiau čia viskas susideda iš pokalbių – gausybės pokalbių, klausymosi ir nutylėjimų. Taip „Moteris, kuri pabėgo“ labai gražiai at(si)liepia į šiemetinę „Kino pavasario“ temą – čia veikimas tampa buvimu, o buvimas veikimu – net jei nieko ypatingo ekrane, atrodytų nevyksta.
„XX amžius“ (angl. „The Twentieth Century“, Mathew Rankin) – stilingas, juokingas, originalus, šmaikštus, sarkastiškas, kartais gal net kiek groteskiškas ir mažumą nešvankus. Šiek tiek primenantis Weso Anderseno stilistiką tik su triguba ar net keturguba juodojo humoro doze. Sėkmingai imituojantis vintažą šis filmas žiūrovams pristato tikrai originalų ir – kas išdrįs ginčytis – gal net už demokratiją teisingesnį būdą rinkti valdžios atstovus. Tikrai pats tas apšilimas, jei ruošiatės žiūrėti ir „Nesėkmę dulkinantis arba šelmišką porno“ – gal ir ne toks atviras ar aštrus, bet taip pat savyje talpinantis nemažą savitai pateiktos kritikos dozę.
„Daina be pavadinimo“ (isp. „Canción Sin Nombre“, rež. Melina León) – visiems tiems, kam „pagal tikrus faktus“ suveikia kaip privalumas. Juodai balta estetika, Pietų Amerika, „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ istorija. Melina León tarsi eina Alfonso Cuarono „Romos“ pėdomis, tačiau jos kino kalba konkretesnė, siužetinė linija – apčiuopiamesnė, čia nėra to akivaizdaus narciziško gėrėjimosi pačia savimi. Paprastos aplinkybės (skurdas), paprasta situacija (nėštumas) bei ta ir taip jau neteisingo gyvenimo socialinė ir/ ar istorinė neteisybė, kai mažiausiai turintis dar kartą apvagiamas ir desperatiškos tiesos paieškos čia pateikiamos jautriai, nors ir per ryškų laiko filtrą.
„Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. „Berlin Alexanderplatz“, rež. Burhan Qurbani) – pernai vokiečiai su šia modernia vieno svarbiausių XX a. romanų interpretacija galbūt tikėjosi šturmuoti Berlinalę. Vis tik tarptautinių kritikų ir žiuri šis filmas neįtikino, tačiau ši aplinkybė visai nesutrukdė Vokietijos vietiniuose kino apdovanojimuose „Berlyną. Aleksandro aikštę“ apdovanoti Sidabrine Lola ir pripažinti antru pagal gerumą praėjusių metų vokišku filmu. Kurią pusę palaikyti – skeptikų ar gerbėjų – kiekvienas teatsako sau asmeniškai. O Burhanas Qurbani Alfredo Döblino romano veiksmą iš XX a. pradžios nukelia visu šimtmečiu į priekį, todėl šiame kontekste visai kitaip skamba nedarbas, neįgalumas, neapsieinama ir be Vokietiją taip smarkiai palietusios imigracijos temos. Tad tiems, kas skaitė knygą, greičiausiai bus smalsu pamatyti, kaip ekrane XX a. Francas tapo XXI a. Fransiu ir sekti kitas sumodernintas knygos detales. O likusius ši juosta visai sėkmingai įtraukia nereikalaudama išankstinio pasiruošimo.
„Meilės reikalai“ (pranc. „Les choses qu‘on dit, les choses qu’on fait“, rež. Emmanuel Mouret) – 2020-ųjų metų – neįvykusio – Kanų kino festivalio logotipu paženklinti „Meilės reikalai“ greičiausiai nepretenduoja nei į pernai metų vieno geriausių apskritai, nei į geriausio prancūziško filmo titulą (ką paliudija didelis fiasko neseniai įvykusiose Cezarių ceremonijoje). Kita vertus, tai yra labai labai LABAI prancūziškas filmas. Na, iš tos serijos, kai braižomi jau ne meilės trikampiai ar keturkampiai, o daug sudėtingesnės ir painesnės geometrinės figūros. Filmas lengvas, tačiau sacharininio saldumo čia nerasta – viskas išsivynioja su prancūziška elegancija, lengvu naivumu, netgi šiokia tokia liūdesio nata, suskambančia pabaigoje. O kaipgi kitaip, jei personažai myli, skiriasi, susiranda naujas meiles, bet lyg ir ilgisi buvusiųjų, vėl susieina draugėn, bet abejoja savo jausmais, vėl skiriasi, vėl įsimyli… ir taip toliau. Visai nebloga proga paminėti Frankofonijos mėnesį ir Frankofonijos dieną (kovo 20 d.)
„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (rum. „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, rež. Radu Jude) – šiuo metu, ko gero, vienas labiausiai intriguojančių filmų. Nemačiusiems ir neatkreipusiems dėmesio, kas šio filmo režisierius, – vien jau pavadinimas turėjo užmesti susidomėjimo kabliuką. Ar vien tas faktas, kad tai – ką tik pasibaigusios šiemetinės Berlinalės Auksinio lokio laimėtojas. O tie, kam režisieriaus Radu Jude ir jo kūrybos atskirai pristatyti nereikia, greičiausiai jau nekantrauja pamatyti, ką tokio naujo sukūrė šis drąsus ir nekomformistiškas sineastas. Bet nesiskųskite, kad neįspėjome – filmo turinys atitinka pavadinimą. Tad pasiruoškite būti – na, jei ne šokiruoti, bet bent lengvai priblokšti režisieriaus atvirumo ir drąsos. Čia bus visko: atvirų scenų – itin atvirų ir tiesmukų, nuogumo, keiksmažodžių, vulgarybių, bet neskubėkite filmo išjungti po pirmųjų 10 minučių, kurios yra grynas… na, patys pamatysite. R. Jude vienu metu ir šokiruoja, ir kritikuoja, mėto užuominas į įvairius kontekstus, verčia palikti komforto zoną ir rodo visuomenės – taip panašios į mūsiškę – moralinį veidrodį. Visų nesenų internetinių pjautynių dėl tariamų ar tikrų vertybių, pavojų ir sąmokslo teorijų kontekste šis filmas pataiko tiesiai į dešimtuką. Dar įdomiau tai, kad „Nesėkmė dulkinantis“ yra visiškas esamojo laiko – dabarties momento produktas – taip, tai, ko gero, pirmasis ar vienas pirmųjų „covidinių“ filmų, kurio personažai gyvena su ta pačia realia – ne išgalvota – pandemija, kaip ir mes – su visomis apsauginėmis kaukėmis ir dezinfekciniais skysčiais, saugiu socialiniu atstumu ir iki baltumo įkaitusia socialine įtampa.
NEREKOMENDUOJAME:
„Socialinė higiena“ (pranc. „Hygiène sociale“, rež. Denis Côté) – kaip visiškai taikliai pastebėjo vienas „Letterboxd“ komentatorius, vienu sakiniu šį filmą būtų galima apibūdinti maždaug taip: „Trys žmonės stovi pievoje kelių metrų atstumu vienas nuo kito ir 75 minutes šneka nesąmones“. Na, tikslumo dėlei, galima pasakyti, kad kartais kadre būna ne trys, o du personažai ir jie keičiasi – iš vienos „situacijos“ į kitą keliauja tik vienas – Antoninas. Tai labai statiškas, teatriškas, nenatūralus ir absurdiškas filmas – kartais iki tokio lygio, kai jau blogai netgi tampa gerai. Taip, tenka pripažinti – įjungus tam tikrą nusiteikimo lygį ir atitinkamai nureguliavus humoro jausmą, kai kas iš tų absoliučiai nenatūralių dialogų gali suskambėti ir juokingai. Bet jei visiškai nepernešate teatro maišymo su kinu, tai šito filmo geriau nesirinkite.
„Dienos“ („Rizi“, rež. Ming-Liang Tsai) – galbūt tai nėra blogas filmas. Bet jis yra visiškai statiškas. Visiškai žudikiškai lėtas. Toks lėtas, kad žiūrint jį mintyse taip ir norisi atsiprašyti anksčiau keiktų kankinamai lėto lietuviško kino kūrėjų su tomis visomis „rymau prie langelio, žiūriu pro langelį“ klasikomis. Čia viskas dar lėčiau, klampiau. Be menkiausio veiksmo gūsio, be jokios intrigos. Beveik – o kartais ir visai – statiškų kasdienybės vaizdų mozaika. Valios grūdinimui tinkamas, bet tą ir taip galite daryti – ir nebūtinai tokiu drastišku būdu.
„Akinantis blyksnis“ (isp. „Destello bravio“, rež. Ainhoa Rodríguez) – dar vienas lėtas, fragmentiškas filmas be siužeto. Nedidelis ispaniškas miestelis vidury niekur. Bent trys moterys, ekrane epizodiškai pasirodančios viena po kitos. Ištraukos iš jų gyvenimo. Lyg iš ateities gauta žinutė ir keista siurrealistinė atmosfera. Šiek tiek per mažai, kad smarkiau užkabintų, o tą atmosferą reikia gaudyti įtempus visas „antenas“. Kitaip tariant – gaunamas rezultatas neatperka įdėtų pastangų, tad jei nepavyks savo sensorių nustatyti ant didžiausios jautrumo skalės tokiems sunkiai apčiuopiamiems dalykams, tai labai tikėtina, kad galite likti šiuo filmu gerokai nusivylę.
