Gyvenimas, kaip sako prancūzai, yra ilga rami upė. Tie patys prancūzai sako, kad meilė trunka trejus metus. Žinoma, tuoj pat rastume tikrų gyvų pavyzdžių, kad vis tik nebūtinai – pavyzdžių, kurie paneigtų abi šias prancūziškas aksiomas.

Tačiau vis tik dauguma galime sutikti, kad kažkuriuo momentu toje ilgoje ramiai tekančioje upėje meilė vis tik atsiranda. Ir gal nebūtinai tik/ net trejiems metams. Atsiranda, ir tada jau ir plaukti kažkaip smagiau ir lengviau, ir upės vilnys kitaip banguoja.

Nors kai kuriems jos tenka laukti visą gyvenimą, ir tik išplaukus į jo deltą ji teikiasi išnirti. Ne visiems užtenka drąsos ją priimti – ne visiems užtenka drąsos ją duoti.

O gal tai tik iliuzija? Gal iš tikrųjų nieko nėra? Gal tiesiog įtikima tuo, ko labai laukiama ir norima, nors tai nieko bendro neturi su realybe?

Tokias ir panašias dilemas sprendžia „Kino pavasario“ filmų personažai. Vieni tikrina, ar ta meilė, kurią jaučia, nėra išsigalvota ir įsivaizduota, kiti, daugiausia būdami jau brandaus amžiaus, sėda į kruizinį laivą, kur tikisi ten surasti sau skirtąjį ar skirtąją, arba – pataisyti sausumoje šiaip jau nelabai besiklijuojančius santykius.

„Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką“ (vengr. „Felkészülés meghatározatlan ideig tartó együttlétre“) – Marta – neuropsichologė, po ilgų metų Amerikoje grįžusi į gimtąjį Budapeštą. Dėl vieno dalyko – dėl vyro, kurį, tikina sutikusi konferencijoje ir su kuriuo užsimezgęs ryšys. Minėtas vyras ją sutikęs teigia, kad jie nepažįstami. Teisybės vedama Marta ryžtasi gimtajame mieste išsinuomoti butą, įsidarbinti toje pačioje ligoninėje ir išsiaiškinti, kuris iš jų dviejų nepripažįsta realybės.

Režisierė Lili Horvát serviruoja žiūrovams santykių dramą: apie santykius, neuropsichologiją ir (ne)realybės suvokimą. Marta, lankydamasi pas psichoterapeutą atskleidžia, kad anksčiau yra buvusi situacijoje, kai tam tikrą situaciją įsivaizdavusi patikėjo, jog ji nutiko iš tiesų. Tad pagrindinė filmo mintis verčia žiūrovą nuolat kvestionuoti: kokios yra realybės ribos, kur jas gali iškraipyti vienos pusės melas? Tai, kad Marta dirba neuropsichologijos srityje, irgi kuria prielaidą, kad ji šiuos dalykus turi išmanyti, nepaisant bandymų karštligiškai sekti Janušą – toje pačioje srityje dirbantį vyrą, kurio tiesa stovi priešingoje pusėje. Skamba painiai, tačiau toks ir filmas – visą laiką „sekame“ Martą, kuri savo ruožtu seka savo pačios susikurtą, o gal iš tiesų išgyventą tiesą. Šaltu koloritu pateikta juosta, tinkanti tiek prie keistų Martos pasirinkimų, tiek prie greičiau chirurgišku sterilumu, o ne emocijomis nagrinėjamos temos. Šis filmas tikrai nepriklauso širdį draskančios dramos kategorijai – verkti nesinorės. Norėsis kartu su heroje atrasti santykių ir iliuzijų ribas, ir galbūt paklausti savęs: kokiomis gyvenate jūs? 8/10 (Airida)

„Karti meilė“ (angl. „Bitter Love“) – Volgos upe plaukia kruizinis laivas „Maksimas Gorkis“. Juo keliaujantys turistai beveik mėnesį praleis kartu. Daugiausia tai – jau vyresnio amžiaus žmonės – brandžios poros arba dėl vienų ar kitų priežasčių vieniši keleiviai. Kad ir kaip ten bebūtų, net ir keliaujantys poromis dažniau primena atskirus dreifuojančius ledo luitus, o ne vientisą monolitą. Daug kas tikisi, kad kruizas taps puikia proga susirasti sau porą. Tarp keleivių užsimezga nuoširdūs atviri pokalbiai – apie gyvenimą, apie meilę, apie norą mylėti ir vienatvės baimę.

Dokumentinis lenkų režisieriaus Jerzy Slodokowskio filmas iš arti rodo laivo keleivius, jų emocijas, pokalbius, kuriuose dabarties taške atsiskleidžia praeiti gyvenimai. Filme taip pat nemažai muzikinių intarpų. Vis tik jei tokie dalykai kaip „rusiška siela“, slavofilija ar nostalgija tai kultūrai jums negroja, tai ir šis „rusiškas Titanikas“ bus pakankamai nuobodus. 4/10 (Viktė)