Vilniaus „Vingio“ kino centre yra tokia beveik mistinė 9-oji salė, apie kurios egzistavimą tūlas žiūrovas (ypač besilankantis tik kartais ar tik pačiuose populiariausiose filmuose) net neįtaria. „Kino pavasario“ metu ši salė įgyja ypatingą statusą – joje rodomi tokie filmai, kurie net ir festivalio programoje atsiduria po specialia etikete – „9 salė“.

Kokie tai filmai? Sunku vienu žodžiu apibūdinti. Bet tai filmai – nepritapėliai, kuriuos dėl jų savitumo ir kitoniškumo sunku priskirti į kitas kategorijas. Tai filmai, netelpantys į rėmus, filmai, kaip mėgstama sakyti, „trinantys ribas“, o jei teisingiau – gal net patys kuriantys naujas.

Dažnai šioje salėje atsiduria vadinamasis eksperimentinis kinas. Tarsi dokumentika, bet lyg ir ne. Kažkas, kas gal jau kinas, bet gal dar nevisai. Kita vertus, šią mintį galima išplėtoti į visai įdomią kino filosofijos diskusiją. Vienas žinomas Lietuvos visuomenės veikėjas, pats sukūręs filmą, viename interviu teigė, kad kinu iš esmės galima laikyti bet kokią filmuotą medžiagą. Galima ginčytis, bet galima ir sutikti – prisiminus kino istoriją ir ankstyvuosius vadinamojo septintojo meno žingsnius rastume labai nemažai tiesiog buitinio pafilmavimo pavyzdžių, kurie dabar yra laikomi pirmaisiais filmais. O kiek prifilmuota bokso kovų! Nors dabar, tarkim, 1999 m. Eurolygos finalo rungtynes vargiai laikytume filmu, kad ir dokumentiniu. Tad kur riba tarp kino ir tiesiog fimuotos vaizdo medžiagos?

Taigi, bėga laikas, keičiasi suvokimas apie kiną ir jo esmę. Galbūt šių eksperimentinių filmų paskirtis atverti naujus horizontus ir naujas šio meno perspektyvas? Gal netuščiai „9 salės“ paantraštė yra „Šiandienos filmai rytojui“. Todėl vieną apžvalgą skiriame filmui iš 9 salės – „Amerikoje dabar naktis“, o tiems, kam labiau prie širdies tradicinis kinas – „Žvaigždės vidurdienį“.

„Amerikoje dabar naktis“ (port. „É Noite na América“, rež. Ana Vaz / Italija, Prancūzija, Brazilija) – Amerikoje dabar naktis, žmonės miega, tačiau toji miestu aplėtusi prieblanda pilna gyvybės. Ten pralekia usūrinis šuo, kitur sukiauksi lapė, sublyksi pelėdos akys. Žmonės, gyvenantys šalia nacionalinio parko, savo kiemuose sulaukia ir dar egzotiškesnių ir pavojingesnių „lankytojų“. Nieko keisto, kai civilizacija drastiškai įsiterpia į gamtą. Belieka kviesti ekologinę policiją. Filmas, truputį užminantis ant žmonijos kaltės prieš gamtą, ekologinio kolonializmo nuospaudos. (5/10)

„Žvaigždės vidurdienį“ (angl. „Stars at Noon“, rež. Claire Denis / Prancūzija, Panama) – lipnus ir tvankus. Persmelktas prakaito, atogrąžų karščio ir drėgmės, bei ore tiesiog tvyrančios erotinės įrampos ir mirtino pavojaus nuojautos, kuri baimės mazgu užsiveržia kažkur skrandyje. Bet ir su tuo mazgu amerikietė žurnalistė Triš kažkaip turi gyventi – be darbo, be dokumentų, be pinigų, nuolat tikrinama, nuolat turinti išvengti ginkluotų barzdotų kareivų ir jų reikalavimų. Pamažu įsisuka savotiškos katės-pelės gaudynės, kur išlaviruoti ant labai siauros atbrailos padeda Triš apsukrumas ir sugebėjimas kaip unguriui išsivynioti iš labai keblių situacijų. Dar vienas labiau jutiminis ir atmosferinis filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro, skirtas labiau pajausti, nei suvokti, labiau patirti, nei apmąstyti. (7/10)