Portalas „Cineuropa“ filmo „Disko berniukas“ (angl. „Disco Boy“) režisierių Giacomo Abbruzzesę pakalbino per 73-iąjąjį Berlyno kino festivalį. Šiame filme Franzas Rogwskis vaidina Aleksejų – nelegalų baltarusį migrantą, kuris tikėdamasis gauti Prancūzijos pasą įstoja į svetimšalių legioną. Tuo pačiu metu Nigerio deltoje Jomo (akt. Morr Ndiaye) kovoja su užsieniečiais, kurie kelia grėsmę jo kaimui. Vadovaudamas ginkluotai grupuotei vieną dieną jis nusprendžia pagrobti kelis prancūzų pareigūnus, o juo išlaisvinti atsiunčiamas ne kas kitas, kaip Prancūzijos svetimšalių legiono būrys, vedamas Aleksejaus.

Kiek laiko užtruko sukurti šį filmą?

Tai projektas, prie kurio aš dirbau dešimt metų, visų pirma brandinimo periodas užtruko labai ilgai, nes kaip pirmasis filmas jis buvo labai brangus, ir taip pat todėl, kad tai – akivaizdžiai autorinis filmas, kurio kūrybinė grupė ir meniniai sprendimai kartais buvo šiek tiek komerciški. Tokį „kokteilį“ šiais laikais yra labai sunku užkurti. […] Tai buvo ilgas kelias su keturiomis šalimis ir keturiais ko-prodiuseriais. Man teko du kartus pakeisti prancūzų ko-prodiuserius, kad galiausiai rasčiau geriausią įmanomą kombinaciją. O paskui mus sustabdė du metai Covid pandemijos. […] Tačiau galiausiai filmas liko toks, kokia ir buvo jo pradinė idėja. Prieš kelias dienas vienas draugas, kurį pakviečiau į asmeninę peržiūrą ir kuris prieš aštuonerius metus buvo skaitęs apmatus, pasakė: „Neįtikėtina, bet tai tas pats filmas!“.

Daugelis režisierių sako, kad išgyveno tą patį grįždami į pradinį tašką… Bet kas iš tiesų jus paskatino papasakoti būtent šią istoriją?

Yra keletas dalykų. Iš vienos pusės, viename neaktiniame klube „Divinae Follie“ [naktinis klubas Apulijoje] šokėją, kuris anksčiau buvo kareivis. Šią „dichotomiją“ jis man paaiškino savo paties kūnu: šokėjo ir kareivio kūnu. Pasirodo, netgi priešingai, iš tikrųjų šie du kūnai turi daug ką bendro: discipliną, choreografiją ir beveik mėgavimąsi ekstremaliomis pastangomis, kai grįžti namo sulaužytas ir išsekęs. […] Po truputį iš to ir ėmė rastis filmo branduolys. Paskui daug laiko užėmė ir tai, kad aš norėjau kurti karinį filmą, kuris skirtųsi nuo kitų. Ką noriu pasakyti – visuose kariniuose filmus, kokius tik esu matęs, „kitas“ neegzistuoja:  nesvarbu, ar tai būtų auka, ar priešas, „kitas“ ekrane turi teisę egzistuoti ne daugiau kaip dvi minutes.

Beformė masė…

Taip. Jie visada rodomi tik iš vienos perspektyvos, įskaitant ir tikrai gerai žinomus karinius filmus. Norėjau sukurti karinį filmą, kuriame dvi perspektyvos, du frontai būtų pilnai nupasakoti ir taip pat išplėtoti empatiją abiem konflikte dalyvaujantiems personažams, iš kurių nė vienas nesistengia įtikti žiūrovams. Jie nėra nei geri, nei blogi. Vienas iš jų yra samdinys, kitas – ekoteroristas. Jie nėra aukos, tai personažai, kurie atsisako nustoti įsivaizduoti savo gyvenimo kitaip.

Kodėl Aleksejus yra baltarusis?

Taip buvo sumanyta prieš aštuonerius metus, niekas nepasikeitė. Akivaizdu, aš nieko nepakeičiau, kad tiktų dabartiniam kontekstui. Kai rašiau šio filmo projektą ir visiems jį rodžiau, kai kurie žmonės net nežinojo, kur ta Baltarusija iš viso yra… Aš buvau lankęsis Baltarusijoje ir turiu asmeninės patirties: buvau pakviestas baltarusių disidentų ir mane pribloškė ta vieta ir tie žmonės… Įsivaizdavau personažą, bėgantį iš ten. Jis galbūt galėjo taip pat būti ir rusas, tačiau problema ta, kad, net ir atmetus visą tą beprotybę, kas vyksta dabar, rusija tuoj pat iškelia daugybę kitų nuorodų, tai daug ikoniškesnis [pasaulis]… rusiškas motyvas būtų buvęs per daug sunkus, per daug netašytas.

Kaip pasirinkote Rogowskį?

Rogowksis buvo susietas su šiuo projektu paskutinius penkerius metus. Mačiau jį „Viktorijoje“ (angl. „Victoria“) atliekantį antraplanį vaidmenį, jis mane labai sužavėjo su savo žiaurumo ir energijos įkrova, kuri nuolat atsinaujina, tačiau išsaugo tam tikrą gylį.

Norėčiau, kad stabtelėtume ties dviem svarbiais techniniais aspektais: kameros darbu ir specialiai filmui sukurtu garsiniu peizažu.

Su visa pagarba kitiems, Hélène Louvart [vyriausioji operatorė] neabejotinai visais atžvilgiais buvo pati svarbiausia mano bendradarbė per visa mano karjerą. Aš labai vertinu jos darbą iš meninės pusės. Ji nėra iš tų vyriausiųjų opratorių, kurie nori palikti savo braižą kiekviename filme, dėl to tai man ir parodo jos didingumą. […] Šiame filme visa laiką atrodo, kad šviesos nesufokusuotos, nepastebime apšvietimo pakitimų. Šviesa visada juda, kas yra natūralu, bet ne natūralistiška. […] Garso kūrimas buvo labai svarbus. Prie jo mes dirbome mažiausia keturis mėnesiu, gal net penkis. […] Visa garso koncepcija buvo sukurta Italijoje, o paskui Prancūzijoje mums gimė mintis įterpti tuos kvazipasąmnoninius ultragarsus… Tai filmo „Aidai“, kurie grįžta skirtingais momentais, […], sinchroniškai su juos lydinčiais sugrįžtančiais vaizdais, kaip kad upė ar terminės kameros spalvos.

Ar jau ruošiate naują projektą?

Aš turiu užsiėmęs per daug projektų: vieną tarptautinį dokumentinį projektą ir du vaidybinius filmus, abu jie yra itališki. Vieno veiksmas vyksta Tarante, septintajame dešimtmetyje. […] Tam tikru atžvilgiu „Disko berniukas“ yra mano politinis filmas apie Prancūziją, mano antrasis ilgametražis bus politinis filmas apie Italiją. Žinoma, sakydamas „politinis“ aš vartoju šį terminą plačiąja prasme