Kinas – tai nuotykis. Dažnai net nežinome, kur jis mus nuves. Ypač, jei mėgstame filmus žiūrėti kuo mažiau žinodami apie juos, vengdami išankstinių įtakų ir nuomonių. Bet net ir žinodami, ko tikėtis, galime tas kelias valandas, kai mūsų žvilgsnis bus prikaustytas prie ekrano, atsidurti ten, kur nesitikėjome, kad šio filmo vingiai mus nuves.

Kartais filmai mus suvilioja, vedžioja savo vingiais, o galiausiai, tiek daug prižadėję, pameta kažkur pakelėje. Kartais į konkretaus kino visatą įžengiame per daug nieko nesitikėdami, tačiau išeiname patyrę stulbinančią kelionę, gilų įspūdį, sukrėtimą ar net savotišką transformaciją. Dar kiti yra tarsi agentūrų ne visai adekvačiai išreklamuoti kelionių paketai – na, kai suokiama apie erdvų kambarį su vaizdu, o realybėje vietos tiek, kad net lagaminas nelabai telpa, o žadėtasis vaizdas – toli gražu ne kalnai ar jūra, o statybinių atliekų priverstas kiemas. O dar yra ir tokių filmų, kurie veikia geriau nei mėnulio pienas, lopšinė ir levandos kartu sudėjus…

Tačiau kinas tuo ir žavus, kad nežinome, koks nuotykis lauks šįkart. O kino festivaliai dovanoja koncentruotą galimybę rinktis. Taip ir įsisuki į savotišką loteriją – pasiseks/ nepasiseks, patiks/ nepatiks. Tačiau net ir nepataikius su pasirinkimu, tai nesustabdo – juk dar yra laiko atsigriebti ir pamatyti filmą, kuris „nuplautų“ nusivylimo kartėlį. Naudokitės proga – „Kino pavasario“ programoje dar tikrai yra nematytų ir dėmesio vertų filmų!

„Lygumų ežeras“ (isp. „Trenque Lauqen“, rež. Laura Citarella / Argentina, Vokietija) – daugiau kaip keturių valandų pasakojimas pasiūlo netgi tris skirtingas istorijas ir panardina į mistišką „tvinpyksišką“ atmosferą. Dingsta biologė Laura. Jos ieškoti leidžiasi du ją mylintys vyrai – jos gyvenimo draugas Rafaelis ir kolega Ezekvielis. Sekdami Lauros pėdomis jie lanko vietas, kur ji visai neseniai buvo, gyveno, leido laiką, bet… staiga netikėtai išnyko. Ezekvielis papasakoja Rafai apie beveik detektyvinę knygose suslėptų meilės laiškų istoriją. Bet ar Laura iš tikrųjų dingusi – gal tik nenori būti surasta? Filmas įtraukia ir smarkiai suintriguoja. Polifoninis pasakojimas, kurio detalės į bendrą vaizdą sukrenta jau tik antroje filmo dalyje, kurios centre atsiduria visai kita, su laiškais nebesusijusi istorija, žavi savo grakštumu, šviesumu ir tuo pačiu tuo magiškojo realizmo prieskoniu. Vis tik norėtųsi, kad filmo kūrėjai nebūtų taip pametę pradėtų istorijų pakelyje ir staigiai peršokę prie visai kito pasakojimo. Galbūt sulauksime filmo tęsinio, kuris sudėliotų trūkstamas detales į vietas. Nes dabar intriguojančiai užsuktos siužeto gijos ima ir tiesiog nutrūksta – vienintelis juos siejantis dalykas yra Laura. Tad tikrai norėtųsi šiam filmui skirti aukštesnį balą, bet per daug neatsakytų klausimų neleidžia to padaryti. Vis tik tos keturios valandos, kad ir kokį mįslingą sumišimą po savęs bepaliktų, yra visiškai vertos žiūrovų laiko. Beje, įdomi detalė – beveik visų personažų vardai sutampa su juos vaidinančių aktorių. (7/10)

„Su meile ir įsiūčiu“ (pranc. „Avec amour et acharnement“, rež. Claire Denis / Prancūzija) – kartais net ir žinomi aktoriai ir/ar režisieriai dar negarantuoja, kad gausime kokybišką kino reginį. Ir visai ne todėl, kad automatiškai kartelė jiems kyla gal kiek aukščiau. Šįkart taip nutiko su prancūzų režisierės Claire Denis drama „Su meile ir įsiūčiu“, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka Juliette Binoche ir Vincentas Lindonas. Prasidėjęs gana intriguojančiai filmas pasiūlo vyresnio amžiaus poros – Saros (akt. Julliette Binoche) ir Žano (akt. Vincent Lindon) – santykius. Sara yra radijo laidų vedėja, o neseniai laisvės atėmimo bausmę atlikęs Žanas bando iš naujo kabintis į gyvenimą. Ir čia atsiranda trečias (ne)reikalingas – buvęs Saros mylimasis ir buvęs Žano geriausias draugas Fransua (akt. Grégoire Colin), kuris pasiūlo Žanui dirbti kartu. Netikėtai pačiai sau Sara supranta, kad jos užkasti ir palaidoti jausmai Fransua visgi nėra visiškai mirę. Filme trikdo prieštaringas personažų elgesys: Sara lyg ir stumia Fransua nuo savęs, lyg ir prisiekinėja ištikimybę Žanui, tačiau tuo pačiu metu puola buvusiam mylimajam į glėbį; Žanas lyg ir pats skatina Saros susitikimą su Fransua, tačiau paskui sprogsta iš pavydo; Fransua lyg ir nori susigrąžinti Sarą, tačiau jos atžvilgiu kartais elgiasi visiškai nepagarbiai ir pižoniškai. Šalimais dar plėtojama Žano sūnaus, kurį augina močiutė, linija, kuri kažkaip sunkiai įsipaišo į šį prancūzišką (meilės? Įsiūčio?) trikampį. C. Denis gali ir geriau – tą įrodo kitas jo filmas „Žvaigždės vidurdienį“ (angl. „Stars at Noon“), kuris taip pat rodomas „Kino pavasario“ programoje. (4/10)