„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 21 d., antradienis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 21 d., antradienis

Lietuvoje vykstantys kino festivaliai organizuojami pagal kiek kitokį ritmą, nei didieji tarptautiniai, kurių apdovanojimus laimėti yra didžiulis prestižas. Ten, jei jau ko nespėjai pamatyti, pasivyti gali būti sudėtinga, o kartais – ir neįmanoma. O „Kino pavasario“ nemaža dalis filmų rodoma kone kasdien iki festivalio pabaigos.

Paprastai tie dažniausiai rodomi yra ir labiausiai reklamuojami. Jų pavadinimus išgirsite minimus kone visose festivalio rekomendacijose. Apie juos, savaime suprantama, bus daugiausiai kalbama, dalijamasi įspūdžiais, iš jų bus renkamas „žiūroviškiausias“ filmas.

Bet kino festivaliai tuo ir žavūs, kad šalia pagrindinių srovių, šalia visų tų atkaklių „būtina pamatyti“ labai smagu patiems atrasti gal kiek rečiau linksniuojamą kino deimančiuką. Mažesnio biudžeto, nežinomo režisieriaus(-ės), egzotiškesnės šalies… Bet netikėtai suspindintį taip ryškiai, kad jau nebenorite to filmo paleisti.

Šiemetinis „Kino pavasaris“ jau įpusėjo. Ar pavyko atrasti tokių netikėtų deimantų?

 

„Paskutinis šokis“ (angl. „Last Dance“, rež. Delphine Lehericey / Šveicarija, Belgija) – ne paslaptis, kad Vakarų visuomenėje dominuoja jaunystės kultas – tiek kasdieniniame gyvenime, tiek populiariojoje kultūroje, ko gero, 90 proc. srauto yra jauniems ir apie jaunus. Net ir kalbant kokia nors universalia tema, kaip kad individo laisvė ar siekis būti pačiu savimi, pirmas į galvą atėjęs įvaizdis greičiausiai bus jauno žmogaus. Vyresnio amžiaus asmenys tarsi išnyksta, tarsi lieka paraštėse, nors jų teisės ir poreikiai niehur nedingsta. Lengva komedija „Paskutinis šokis“ kaip tik ir atsigręžia į šį klausimą. Po mylimos žmonos mirties Žermenas tesi jai duotą pažadą – įgyvendinti svajonę, dėl ko jam tenka atsidurti šiuolaikinio šokio repeticijose. Tačiau Žermenas šią savo veiklą slepia nuo savo vaikų, kurie, besirūpindami jo gerove, taip apgaubia savo dėmesiu ir rūpesčiu, kad Žermenas net įkvėpti nebegali be jų žinios. Tai šviesus filmas apie gebėjimą džiaugtis mažais dalykais, apie tai, kad amžius nėra kliūtis imtis mėgstamos veiklos ir galiausiai apie tą asmeninę laisvę, į kurią turi teisę kiekvienas. Kartu tai priminimas pasitikėti ir leisti būti, nevaržant savarankiškumo. Tai nėra komedija, nuo kurios iš juoko plyštų filmas, tačiau juokingiausiai atrodo situacijos, kai Žermenas kurpia planus, kaip išsilaisvinti iš lipnių, jį apraizgiusios ir tarsi paralyžiuojančios globos gniaužtų. (6/10)

„Totemas“ (isp. „Totém“, rež., Lila Avilés / Meksika, Danija, Prancūzija) – filmas įtraukią į lėtą, šiek tiek chaotišką atmosferą, kurioje netrūksta personažų erzelio, bet tuo pačiu viską gaubia ypatingo švelnumo skraistė – lyg šiltas ir minkštas artimo šeimos nario glėbys. Filmas rodo pasiruošimą ypatingai šventei – kartu su mažąja Sol žiūrovai kviečiami praleisti dieną jos senelių namuose, kur ruošiama šventė mergaitės tėčiui, sergančiam nepagydoma liga. Minorinė gaidelė netrunka įsismelkti, nes tai – tarsi savotiškos liūdnos išleistuvės, galutinis atsisveikinimas be vilties kada nors dar susitikti. Tokią nuojautą Sol netrunka pajusti – ji įsisuka į pasiruošimo šurmulį ir į giminaičių ryšius. Tai dar vienas „atmosferinis“ filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro, kuriame nuotaikos, nuojautos ir pajautos tampa svarbesnės už tai, kas vyksta ekrane. Vis tik kažko, kas kompensuotų tą lėtą degimą, pabaigoje šiek tiek pritrūksta. (5/10)

„Tár“ (rež. Todd Field / JAV) – tik paskelbus „Kino pavasario“ programą šis filmas intrigavo labiausiai dėl Oskaro nominacijos Cate Balnchett – juolab, kad buvo laikoma, kad paauksuota statulėlė neabejotinai atiteks jai. Kaip  žinome, įvykiai susiklostė vis tik šiek tiek kitaip – C. Blanchett šiemet liko be Oskaro, tačiau nuo to jo vaidmuo filme „Tár“ niekaip nenukentėjo. C. Blanchett čia įkūnija talentingą dirigentę Lidiją Tár, vadovaujančią Berlyno simfoniniam orkestrui. Jos moteriškas genijus neginčijamas, nors iki tos viršūnės, kurioje yra dabar, jos nueitas kelias vyrų dominuojamoje srityje nebuvo lengvas. Gali būti, kad dėl to Lidija yra įpratusi manipuliuoti žmonėmis, regzti intrigas, žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Berlyne – tiek profesinėje, tiek asmeninėje erdvėse – vienu metu ima klostytis bent keletas smulkių kolizijų, tarsi nereikšmingų konfliktų, tačiau viskas sulimpa į vieną kibų gniutulą ir ilgainiui įgyją sniego gniūžtės – vis didėjančios riedant nuo kalno – efektą. Filmas koncentruojasi į ryškią, tačiau sudėtingą ir netgi konfliktišką asmenybę, kuri tampa savo pačios ambicijų auka ir ima eižėti pačiu netinkamiausiu momentu. (6/10)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles