Estibaliz Urresola kol kas yra sukūrusi tik vieną ilgametražį filmą – „20 000 bičių rūšių“ (isp. „20.000 especies de abejas“), – kuris 73-iojoje Berlinalėje buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią pagrindinį vaidmenį (jį atliko jaunoji Sofía Otero). Tačiau jos vardas kino pasaulyje jau yra žinomas – jos trumpametražis filmas „Stygos“ (isp. „Cuerdas“) 2022 m. buvo pristatytas Kanų programoje „Kritikos savaitė“ (pranc. „Semaine de la Critique“), o vėliau sulaukė ir Goyos nominacijos. Portalas „Cineuropa“ pakalbino šią menininkę, kurios naujausias kūrinys „20 000 bičių rūšių“ sulaukė pagyrų (ir apdovanojimų) dar net nepasiekęs kino salių.
Gali būti, kad pagrindinė didelė „20 000 bičių rūšių“ tema yra pliuralizmas, kuris ir atsispindi pavadinime: kažkas, ką būtina pripažinti taip pat, kaip skirtumus, tam, kad jie mus praturtintų.
Būtent, šis filmas – tai odė įvairovei, kaip tą nurodo pavadinime minimi vabzdžiai, kas man leido kurti šeimos kaip avilio vaizdą, kur kiekvienas turi savo ypatingą paskirtį reikalingą tam, kad visa grupė funkcionuotų. Šis aukštesnysis organizmas (spiečius) yra valdomas savų taisyklių, ką man pasirodė įdomu tapatinti su šeima. Būtent čia ir kyla įtampa tarp individo ir kolektyvo, [ją atskleidžiant] nutolusių, skirtingų, bet visų reikalingų, kad socialiai funkcionuotų bičių (močiučių, tetų, mamų, dukterų…) portretais. Man buvo įdomu ne tik koncentruotis vien į pagrindinės veikėjos Koko / Liucijos kelią, bet ir į tai, kaip keičiasi ją supančių aplinkinių požiūris. Štai dėl ko reikėjo jai sukurti aplinką, pilną skirtingų žmonių, kad pamatytume, kaip jie priima, pripažįsta ar atmeta jiems pateikiamą realybę.
Sunku atsikratyti etikečių: visuomenė viską klasifikuoja ir bet kokios naujovės visada sukelia atmetimo reakciją.
Tai susiję su nepažįstama dimensija, kuri gąsdina, – dėl to mūsų pirmoji reakcija ir yra atmetimas. Per visą istoriją mums tekdavo susidurti su skirtingomis realybėmis, kurios savo laiku kėlė baimę, ir kurias mes iš pradžių atmetėme, tačiau galiausiai susigyvenome, integruodami jas ir įvertindami jų vertingumą, matydami jas kaip praturtinantį dalyką. Manau, kad su šia realybe yra taip pat: tiesa, transseksualumas nėra naujas dalykas, tačiau prireikė šiek tiek laiko, kad pradėtume kalbėti apie transseksualius vaikus. Šiuo metu kuriami filmai kalba apie šio klausimo kėlimo būtinumą ir aktualumą.
Jūsų filmo konflikto epicentre pasigirsta tokios tvirtos frazės, kaip: „Nereikia nusigręžti“ ar „Nereikia gyventi gėdijantis“. Tokio pastiprinimo būti patiems savimi, reikia mums visiems, kad ir kas mes būtume.
Visiškai sutinku. Jūs pataikėte kaip pirštu į akį identifikuodami gėdos idėją – tai yra raktas. Tai buvo viena iš pagrindinių temų, su kuriomis aš norėjau dirbti: faktas, kad drovumas sužaidžia svarbų vaidmenį socialinio kūno kontrolės mechanizme – tiek moterų, tiek iš griežtų binarinių rėmų išsiveržiančių skirtingų tapatybių. Priversdami kitus gėdytis ir drovėtis mes apribojame jų veiklą, jų troškimus ir jų veiksmus. Moterų atveju šios idėjos yra įrašytos į DNR. Štai dėl ko norėjau patyrinėti, kaip šis gėdos jausmas nulėmė filme rodomų skirtingų kartų moterų (močiutės, motinos, vyresnės paauglės sesers ir pačios Liucijos) raišką, objektyvumą ir santykį su pasauliu. Šį palikimą, perduodamą genais, filme reprezentuoja tėvo kūriniai [skulptūros] ir paveldėtos dirbtuvės, kurios galiausiai tam tikra prasme sunaikinamos, ir tai galbūt tuo pačiu pasiūlo naują suvokimo paradigmą.
Šiame filme, kaip ir jūsų trumpametražiuose „Stygos“ bei „Esame dulkės“ (isp. „Polvo somos“, 2021 m.), moterys vėl atsiduria centre. Ar moteriškas pasaulis ir jo kompleksiškumas jus kaip nors ypatingai domina?
Kaip žiūrovė jaučiu, kad kino istorija man skolinga personažų, su kuriais galėčiau identifikuotis, ar kurie galėtų prisidėti prie mano asmenybės kūrimo, man ką nors duoti, nes vietoj to rodomi tik pažeidžiamumo, silpnumo, neveiklumo ir pasyvumo archetipai. Kaip režisierė norėčiau pasiūlyti daug realesnį moters vaizdą – tokių moterų, kurios mane supa, tokių, kokių niekada nemačiau ekrane: veikiančios moterys, dvejojančios, veikiamos prieštarų, konfliktų; moterys, kurios ne tik kovoja ar tyli, bet ir dainuoja bei kalba. Laimei, daug kas keičiasi, tačiau kai buvau kino studentė, moterų nebuvo nei kine, nei knygose: [todėl] visada jaučiau norą parodyti tikslesnį ir įvairesnį moters vaizdą – ką ir darau, tiek racionaliai, tiek visa savo esybe, kadangi noriu tai daryti būtent taip.
