Kartais įkvėpimu „Kino pavasario“ dienoraščio įrašui gali tapti net… internetinės laido riterių kovos. Nesvarbu, kad diskusijos esmė – gerokai apie ką kitą, net ir paikas virtualus pasišpagavimas gali pametėti vieną kitą mintį apmąstymams.
Filmas netampa nei geresnis, nei blogesnis nuo to, kas jį jums rekomendavo (nes jei jau pasinaudojote rekomendacija, tai, vienaip ar kitaip, pripažįstate rekomendavusiojo autoritetą). Nebent tyčia iš inercijos išbandote kaip tik tas rekomendacijas, kuriomis pasitikite mažiausiai, ir specialiai ieškote kabliukų, kaip „sudirbti“ tiek filmą, tiek jį rekomendavusį neišmanėlį (-ę).
Filmas jums nieko neskolingas. Filmas neturi jūsų „įtikinti kaip žiūrovo“, „nepamesti kaip žiūrovo“ ar dar ką nors. Nereikia taip susireikšminti – filmo kūrėjai tikrai nežinojo, kad būtent jūs ateisite žiūrėti jų darbo vaisiaus ir nesitaikė prie jūsų galimybių koncentruoti dėmesį, gebėjimo skaityti nuorodas ir simbolius ar patiklumo lygio. Kita vertus visus tuos skambius pareiškimus, kurie pabaigiami „…kaip žiūrovo“, taip ir norisi dėti į tą pačią lentynėlę, kur sėkmingai glaudžiasi tokie „perlai“ kaip „soti kava“ ar „tobulas skonis“. Nes – o koks dar santykis, jei ne žiūrovo, tarp filmo ir jį žiūrinčio asmens dar gali būti?
Auksinė taisyklė –„patiko“/ „nepatiko“ ir „geras“/ „blogas“ yra du skirtingi dalykai. Kitaip tariant, viena yra tai, kas subjektyvu, kita – kokybiniai kriterijai, kuriuos galima įvertinti ir objektyviai. Blogiausia, kas gali nutikti, jei filmo kokybę imsite vertinti per nusivylimo, ar, dar blogiau, negatyvaus išankstinio nusistatymo akinius.
Ir, galiausiai – nieko nereikia priimti asmeniškai. Nei jūs turite stovėti garbės sargyboje to filmo, kurį rekomendavote, o kažkam jis nepatiko, nei, priešingai, pažiūrėjęs (-usi) rekomenduotą filmą, kuris jums nepadarė įspūdžio, eiti „aiškintis santykių“ (kad ir virtualiai) su tą filmą rekomendavusiu (-ia). Ir ne kiekvienas rekomenduotas filmas – net jei jį pasiūlė gerbiamiausia(s) kino guru – jums ir turi patikti. Kiek žiūrovų – tiek skonių, tiek galimybių suprasti, priimti, „perskaityti“ filmą. Svarbiausia ateiti į filmą atvira širdimi ir be išankstinių blokuojančių nuostatų stengtis priimti tai, ką jis gali pasiūlyti.
„20 000 bičių rūšių“ (isp. „20.000 especies de abejas“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren / Ispanija) – „Pasaulyje yra 20 000 bičių rūšių, ir visos jos geros“ ilgesingai ištaria vaikas, kuris kol kas nežino kas yra – berniukas ar mergaitė. Pakankamai liberalūs tėvai namų aplinkoje leidžia Koko – tai vardas, kurį vaikas laikinai susigalvojo – elgtis ir rengtis kaip patinka, tačiau tam tikros ribos ir aplinkinių smalsumas vis tik neleidžia Koko būti savimi. Bet vasara mamos gimtinėje Baskijoje, tarp žydinčių pievų, dūzgančių bičių išmintingos vyresnės giminaitės kompanijoje padės ne tik Koko, bet ir šeimos nariams atsakyti į daugelį klausimų. Filmas jautriai parodo, kaip kartais beatodairiškai viską stengiamės sugrūsti į dvejetainę sistemą, ignoruodami į ją netelpančią įvairovę, kaip sureikšminame stereotipus ir simbolinius susitarimus, kaip juos iškeliame aukščiau už konkretaus individo laimę. Suknelė tėra medžiagos gabalas, bet kaip nušvinta vaiko akys, kai leidžiama ją vilkėti, ir kaip užgęsta, kai biologinė lytis tampa tam kliūtimi. Filmas, kviečiantis atsiverti, pamatyti, suprasti šalia esantį kitokį žmogų ir tiesiog leisti jam ar jai būti. (7/10)
„Lokių čia nėra“ (pers. „Khers nist“, rež. Jafar Panahi / Iranas) – nuo 2010 m. Režisieriui Jafarui Panahi Irano teismo sprendimu draudžiama kurti filmus. Nuo to laiko pasaulį jau išvydo penki „nelegalūs“ jo filmai – tie, kurių neturėjo būti. Nors kūrybos procesas yra smarkiai apribotas, režisierius randa būdų, kaip išradingai apeiti šią jam taikomą bausmę. Filme „Lokių čia nėra“ J. Panahi vėl vaidina pats save – iš šalies negalintis išvykti režisierius apsistoja pasienyje su Turkija esančiame kaimelyje, kad būtų arčiau savo filmo kūrybinės grupės. Netikėtai jis įtraukiamas į vietinį konfliktą – keliamas neištikimybės klausimas ir vietos gyventojai yra įsitikinę, kad J. Panahi turi tą patvirtinančią nuotrauką ir visi režisieriaus argumentai, paaiškinimai ar prisiekinėjimai, kad tokios nuotraukos nėra, lieka neišgirsti. Įtampa auga, kaip ir nusiteikimas prieš „bendradarbiauti nenorintį“ J. Panahį. Šiuo atveju verta pastebėti, kad konfliktas kyla iš archajiškos kūdikystėje pažadėtos merginos tradicijos (vėlgi, niekaip neatsižvelgiant į dabar jau suaugusios pažadėtosios valią ir norus), o į tą tradiciją fanatiškai įsikabinęs kaimelio patriarchatas taip aklai tiki savo teisumu, kad viskas, kas neparemia jų pozicijos, atmetama su didžiausiu pykčiu ir nepasitenkinimu. Kitaip tariant, situaciją galima apibūdinti taip: „kai šiuolaikinės technologijos pasiekia Viduramžius“ – ir tie savo suplėkusiose tradicijose užsikonservavę žmoneliai apie tai sužino, tačiau neturi nė žalio supratimo, kaip visa tai iš tikrųjų veikia. Vis tik šiame filme, lyginant su ankstesniais J. Panahi „nelegalais“ gal kiek per daug erzelio ir tokio atviro, tačiau visai tuščio „nervo“, konflikto ieškojimo lygioje vietoje, vežimo priskaldymo iš adatos. (7/10)
„Metas išeiti“ (kor. „Heojil kyolshim“, rež. Park Chan-wook / Pietų Korėja) – tokių hitų kaip „Senis“ (kor. „Oldeuboi“, 2003 m.) ar „Tarnaitė“ (kor. „Ah-ga-ssi“, 2016 m.) kūrėjas Park Chan-wookas pernai Kanuose pristatė savo naują kūrinį. Šis, lyginant su minėtaisiais, yra visiškai kitoks, tačiau rado kelią į žiūrovų, kritikų ir komisijos narių širdis. Lėtai vystomas filmas pasakoja apie nelaimingą atsitikimą (?) tiriantį detektyvą. Nuo kalno nukrito ir užsimušė vyras – tik kodėl jo žmona ne itin liūdi dėl šios netekties? Detektyvui kyla įtarimų, tačiau pradėjęs sekti našlę jis netikėtai supranta, kad prie jos jį traukia ne tik siekis išsiaiškinti tiriamos bylos detales. Filmo veiksmas plėtojasi lėtai, dėl to kartais jis gali atrodyti nuobodus, o intriga – ne per stipriai užsukta, tačiau stipri pabaiga atperka viską ir pakylėja visą filmą bent per kelis laiptelius. (6/10)
