Nicolas Philibertas: „Truputį pakeisti įvaizdį ir reprezentavimą tų, kuriuos dažnai laikome „pamišėliais““

Nicolas Philibertas: „Truputį pakeisti įvaizdį ir reprezentavimą tų, kuriuos dažnai laikome „pamišėliais““

Žinomas prancūzų dokumentalistas Nicolas Philibertas savo filmus yra pristatęs Kanų, Lokarno ir Berlyno festivaliuose. 73-iosios Berlinalės konkursinėje programoje rodytas filmas „Adamant“ (pranc. „Sur l‘Adamant“) yra šviesus, švelnus ir išskirtinai tikslus kūrinys apie psichikos sutrikimų turinčius žmones. Būtent šiam filmui Berlinalės tarptautinė žiuri nusprendė skirti pagrindinį festivalio prizą Auksinį lokį.

Pateikiame portalo „Cineuropa“ interviu su „Adamant“ režisieriumi N. Philibertu.

Psichiatrijos temą jūs jau nagrinėjote 1996 m. filme „Mažiausia smulkmena“ (pranc. „La moindre des choses“) ir „Adamant“, kuris yra pirmasis iš šio siužeto triptiko. Kodėl šis pasaulis jus taip traukia?

Tai mane giliai jaudina. Psichiatrija tuo pačiu metu man atrodo ir labai tolima, ir visiškai artima. Man atrodo, kad ligoniai yra tokie patys žmonės kaip jūs ir aš. Prieš keletą metų, kai kūriau filmą apie žmones, kurčius nuo pat gimimo, pajutau, kad filmuoju žmones, kurie turi radikaliai skirtingą juslinį suartėjimą su pasauliu. Šiuo atveju psichikos ligoniai, kaip mes juos vadiname, tai, kaip jie mato pasaulį, kuris akivaizdžiai yra daugialypis ir įvairus, labai daug grąžina mums patiems, mūsų ydoms, mūsų „įtrūkimams“.

Kodėl pasirinkote šį ypatingą dienos centrą, koks yra „Adamant“ – laivą, prišvartuotą Paryžiaus krantinėje, labai atvirą saulėtą vietą, kur iš pirmo žvilgsnio vizualiai sunku atskirti pacientus ir slaugytojus?

Visi žino, kad mūsų prancūziška sveikatos apsaugos sistema veikia blogai. Šiame marazme psichiatrijos padėtis yra dar blogesnė, ji beveik apleista, pamiršta valdžios institucijų tiek, kad net svarstoma, kokia prasmė gydyti šizofreniją, jei investicijos neatsiperka. Laimei, šiame kontekste vis tiek yra daugiau mažiau visur darbuotojų ir vietų, kurie priešinasi, kurie bando toliau tęsti orią psichiatriją – „Adamant“ yra vienas iš jų. Tai vieta pačioje Paryžiaus širdyje, tačiau dėl artumo su vandeniu, srovių eismu susidaro įspūdis, kad tai yra kažkur kitur. Taip pat, tai graži vieta, kas labai svarbu, kadangi dažniausiai psichiatrinio gydymo įstaigos ir ligoninės dažniausiai neatrodo labai džiaugsmingai. O čia erdvės atrodo gražiai, įrengta gražiai, slaugytojų ekipa labai gyvybinga, labai aktyvi, kviečia įvairius vedėjus, filosofus, rašytojus, sineastus ir t.t. ir žmonės netgi atvyksta čia kurti filmo, kaip kad buvo ir mano atveju. Taigi, tai vieta, atvira gyvenimui, o jos tikslas – vėl įžiebti šiokią tokią kibirkštį, grąžinti pacientų ryšį su pasauliu, net jei dažnai jie patys sau sako, kad niekur nenori eiti.

Tiesą sakant, iš filmo sklinda savotiškas švelnumas, tačiau reikėtų žinoti ir tai, kad nelįsdavau su savo kamera prie žmonių, kai juos ištikdavo priepuoliai. Pacientai, kuriuos matome filme, labai aiškiai suvokia savo sveikatos būklę, savo sunkumus, savo ligą ir apie tai kalba. Tačiau aš jų nefilmavau, vienų ar kitų, tada, kai jie blogai jautėsi, kai klejojo, kai jautėsi persekiojami ir pan., kas tik jiems gali nutikti. Atsitraukiau, nes reikia galvoti apie tai, kas bus po to. Ką jie pasakys, kai jausis geriau? Kad iš jų kančios bandžiau padaryti spektaklį? Ši etinė dimensija šiek tiek apribojo filmą.

Kaip jums pavyko atrasti pusiausvyrą ir taip tiksliai parodyti, kad šie pacientai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, neslepiant jų psichinio disbalanso ir jų vidinės kančios, ir viską pateikti humoro forma?

Nenorėjau kuri filmo apie psichiatriją, kuris nuvestų žiūrovus į neišvengiamai ir amžinai labai tamsų pasaulį. Kai su pacientais leidi laiką tokioje vietoje kaip „Adamant“, vieni žmonės leidžia suprasti, kad kenčia, o kiti ne – jie yra atradę pusiausvyrą savo gyvenime, kurie gyvena kartu su savo liga, kurie yra išmokę ją kontroliuoti ir ją pripažinti. Tokia pusiausvyra mums kartais gali atrodyti truputį ekstravagantiška, tačiau yra labai išsilavinusių, labai šviesių, kartais juokingų žmonių, net jei situacija tam nėra tinkama. Galiausiai kiekvieno mūsų gyvenime yra pakilimų ir nuosmukių, sudėtingų momentų ir lengvesnių akimirkų. Norėjau, kad žiūrovai truputį pamirštų tas klišes, kurias taikome psichikos ligoniams: agresyvumas, riksmai ir t.t. Toli gražu ne visą laiką yra tik taip ir štai kaip tam pasitarnauja šis filmas: truputį pakeisti įvaizdį ir reprezentavimą tų, kuriuos dažnai laikome „pamišėliais“.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles