„Kino pavasaris“ šaukia kinu mėgautis labai skirtingus žiūrovus. Todėl jo programa tokia daugiabalsė, marga ir įvairi. Visomis prasmėmis. Žanrų, nuotaikų, kalibro, ar netgi kokybės. Ne kiekvienas filmas privalo būti aukštasis (ar gilusis) menas, ne kiekvienam žiūrovui tokio reikia.
Bet tikime, kad pavyko susitikti savo filmą. Kad ir koks jis būtų – mielas ir jaukus, romantiškas ir svajingas, priverčiantis po kūną bėgioti šiurpuliukus, sutrikdantis ir paliekantis be žado, užburiantis spalvomis, vaizdais ir garsais… O jei dar ne –gerai įsiklausykite. Gal tas vienintelis, pats pačiausias filmas jus šaukia, tik dar neišgirdote?
Sekmadienio apžvalgai siūlome visišką mozaiką – klasikinę dramą „Gyventi“ (angl. „Living“) su Oskaro nominacija Billui Nighy, pašėlusią dokumentiką apie „žvaigždžių žmogų“ Davidą Bowie „Moonage Daydream“ ir visiškai keistą sunkiai nusakomo žanro juostą „Žinduoliai“ (rum. „Mammalia“).
„Gyventi“ (angl. „Living“, rež. Oliver Hermanus / Didžioji Britanija) – grakšti, elegantiška, santūri klasikinė drama, atkartojanti legendinį Akiros Kurosawos „Ikiru“ – šįkart įvilkta į britišką rūbą. Simboliška, kad tą padėjo padaryti Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro – japonų kilmės rašytojas, augęs Didžiojoje Britanijoje – turbūt nerastume geresnio kandidato, kuriam šios abi kultūros būtų taip gerai pažįstamos ir artimos. Filmas pasakoja apie garbaus amžiaus biurokratą Viljamsą, kuris, sužinojęs, kad serga nepagydoma liga, ima nusižengti iki tol kaip laikrodis tiksliai savo rutinai – iš pradžių bando atsigriebti už praleistą, bet taip ir negyventą gyvenimą, o galiausiai bando savo paskutines dienas skirti galbūt vieninteliam prasmingam darbui. Net ir turint omeny, kad tai – klasikos perdirbinys, filmą verta žiūrėti tiek dėl Oskarui nominuoto Billo Nighy, tiek dėl ypatingo lengvumo suteikiančio instrumentinio garso takelio. (7/10)
„Moonage Daydream“ (rež. Brett Morgen / JAV) – netradicinis dokumentinis filmas, kuriame nėra „kalbančių galvų“, kaip paprastai mėgstama apibūdinti tradicinius šio žanro filmus, pasakojančius apie žinomas asmenybes. Šis filmas labiau primena koncertą, ar, dar labiau, dvi valandas besitęsiantį vaizdo klipą, pribloškiantį spalvų fejerverkais. Tai filmas apie Davidą Bowie – dainininką, artistą, žmogų – chameleoną, menininką, rašytoją (gal net savotišką inovatorių ir filosofą?). Davidas Bowie – tai žmogus, turėjęs tūstančius veidų, ir juos demonstravęs ant scenos. Tai žmogus, savo išvaizdą suvokęs kaip kūrybinį lauką ir jame nevaržęs savo fantazijos. Tai žmogus, griovęs binarinės sistemos standartus, vertęs visuomenę kelti klausimą ne tik dėl jo lyties, bet ir galbūt (ne)žemiškos kilmės. Filmas sukomponuotas iš iki šiol niekur nepublikuoto archyvo kadrų. Vienintelis trūkumas – kad galbūt nėra linijiškumo, ar kokio nors užkadrinio pasakotojo, kuris pasakojimą sustruktūruotų. Kita vertus – D. Bowie niekada netilpo į jokius rėmus, tad turbūt to nereikėtų tikėtis ir iš filmo apie jį? (7/10)
„Žinduoliai“ (rum. „Mammalia“, rež. Sebastian Mihăilescu / Rumunija, Lenkija, Vokietija) – filmas – iš tų, kuris toks keistas ir tridantis, kad tikrai patiks ne visiems (Larsas von Trieras, Alejandro Jodorowsky ir Jorgos Lantimosas tyliai rūko kamputy). Negalime sakyti, kad mums patiko, bet idėjos, pastangų ir originalumo negalime nevertinti. Filmas prasideda iš pažiūros lyg ir nesusijusiomis scenomis, tačiau netrukus ima aiškėti, kas tarp jų bendro. 39-erių metų Kamilis nusprendžia, kad darbe yra nelaukiamas, tačiau ir namie jo gyvenimas ima keistai slysti. Jo žmona lanko kaži kokį keistą ritualinį vaisingumo būrelį, o vieną vakarą išėjusi susitikti su savo buvusiuoju nebegrįžta. Kamilis bando išsiaiškinti, kur ji, taip ir pats priartėja prie tos baltos „sektos“ – ir galiausiai paaiškėja, kad nepastebimai lyčių socialiniai stereotipai apsivertė aukštyn kojomis. Galbūt iš pradžių gali kilti abejonių dėl vienos ar kitos scenos reikalingumo, tačiau filmo pabaigoje jau galima įvertinti, kad tokiu būdu buvo dėsningai einama iki finalo. Visą filmą sudaro statiškos scenos – kamera nejuda ir kartais tarsi tyčia erzina žiūrovus neparodydama to, į ką žiūri / ką mato Kamilis, nes kameros kampas jo regėjimo taško nesiekia. Rekomenduojame nebent tiems, kurie ieško ypatingo originalumo – visi kiti greičiausiai liks gerokai pasimetę. (5/10)
