Kartais visokie internetiniai žaidimai, spontaniškos „apklausos“ socialiniuose tinkluose ima ir paklausia: jei jūsų gyvenimas būtų filmas, koks būtų jo pavadinimas? O juk iš tiesų – kartais potencialūs filmo personažai vaikšto tiesiog šalia. Gal tik reikia talentingo ir kantraus režisieriaus, kad juos pastebėtų, išlauktų momento, sugebėtų išbūti kartu tiek, kiek reikės.

O kartais tokio paties talentingo režisieriaus ar režisierės prireikia, kad, iš pažiūros paprasta ir gal net jau kažkur girdėta istorija, ne kartą žongliruoti moraliniai klausimai suskambėtų naujai ir smogtų netikėta jėga. Kita vertus, lygiai taip pat pasidavimas žinomoms klišėms gali jei ne nužudyti filmą, tai stipriai pabloginti bendrą įspūdį.

Tokie tad „Kino pavasario“ atradimai – maloniai džiuginantys ar šiek tiek nuviliantys, žavintys savo nuoširdumu, išmone, jėga, ar duodantys pagrindo diskusijoms apie tai, ką verčiau reikėjo daryti kitaip.

„Apolonija, Apolonija“ (angl. „Apolonia, Apolonia“, rež. Lea Glob / Danija, Lenkija, Prancūzija) – „Atleisk, nepasakiau – užaugau cirke…“ Ne, šio dokumentinio filmo centrinė figūra Apolonia Sokol užaugo ne cirke, bet… beveik. Jau nuo pat pradžių jos gyvenimą galima laikyti tobula medžiaga filmui: Apolonijos mama Aleksandra – Baltarusijos tremtinių palikuonė, tuščiomis kišenėmis atvykusi į Paryžių, kur sutiko jauną menininką Hervé. Apolonijos vaikystė prabėgo Paryžiaus „Scenos meno teatre“, įkurtame senoje skalbykloje. 2009 m. ją susitiko jauna danų režisierė Lea – niekas tuomet nežinojo, kad ši pažintis išaugs į draugystę bei kūrybinį procesą, užsitęsusį gerą dešimtmetį. Abi merginos tobulėja savo profesinėse srityse: Lea – režisūroje, Apolonija – tapyboje. Bohemiškuose Apolonijos vaikystės namuose prieglobstį randa „Femen“ judėjimas. Tai ypatingai šilta ir artima dokumentika, kai jos kūrėjas proceso pradžioje dar nežino, kokį brangakmenį atrado ir viskas atsiskleidžia tik labai pamažu. Apolonija visiškai nesivaržo kameros, o Lea sugeba ir atskleisti Apoloniją kaip asmenybę ir menininkę, ir kartu parodyti jas jungiantį asmeninį ryšį. Tai filmas, kuriame svarbi ir jo kūrėja, ne tik mūza. (7/10)

„Autobiografija“ (angl. „Autobiografy“, rež. Makbul Mubarak / Indonezija, Prancūzija, Singapūras, Lenkija, Filipinai, Vokietija, Kataras) – netikėtai iš gerosios pusės nustebinantis filmas. Atrodytų – istorija paprasta, keliami moraliniai klausimai jau gal irgi ne nauji, bet Makbului Mubarakui pavyksta viską sudėlioti taip, kad filmas smogia žemiau juostos taip stipriai, kad paskui belieka gaudyti amą. Filmo centre atsiduria jaunas vaikinas Rakibas, kurio šeima karta iš kartos tarnauja despotiško generolo giminei ir prižiūri jų dvarą. Vieną dieną šeimininkas grįžta ir ketina dalyvauti miestelio mero rinkimuose, tačiau yra tam tikrų kolizijų tarp bendrojo intereso ir pavienių asmeninių mažų gyvenimų, kurie stoja tam skersai kelio. Tikrasis Rakibo tėvas atlieka laisvės atėmimo bausmę, tad generolas vaikinui tampa šio substitutu – išminties, tvirtos rankos ir globos atžvilgiais. Ir net jei generolo elgesys dažnai yra neadekvatus ar kontraversiškas, Rakibas niekada nekvestionuoja gautų pavedimų ir klusniai juos vykdo. Iki vieno įvykio, kuris tarsi išmuša sklendes – Rakibas nebegali apsimesti, kad nieko neįvyko, iš dalies galbūt ne jaučiasi ir pats šiek tiek kaltas. Filmas ant vienos svarstyklių lėkštės deda lojalumą, aklą ištikimybę, o ant kitos – teisingumą ir žmoniškumą. (8/10)

„Kitų žmonių vaikai“ (pranc. „Les enfants des autres“, rež. Rebecca Zlotowski / Prancūzija) – visuomenėje vis dar giliai įsišaknijęs spaudimas – ypač moterims – būtinai turėti vaikų atsispindi šiame filme. Tai pasakojimas apie keturiasdešimtmetę mokytoją Rašelę (akt. Virginie Efira), kurios gyvenime, atrodo, pilna vaikų, bet… visi jie ne jos. Darbas mokykloje su paaugliais, besilaukianti sesuo, ir, galiausiai naujojo mylimojo Ali (akt. Roschdy Zem) dukrelė Leila, prie kurios Rašelė smarkiai prisiriša. Tačiau su svetimi vaikai, priešingai nei savi, turi tokią savybę pasirodyti gyvenime ir lygiai taip pat netikėtai išnykti. Režisierė R. Zlotowski šiame filme apie poros santykius bando nagrinėti tokias temas, kaip vėlyva motinystė, artimo ryšio kūrimas su partnerių vaikais, tačiau viskas vyksta tik paviršiuje. Net ir tokias rimtas temas paliečiantis filmas praslysta kaip eilinė prancūziška romantinė juosta, nepalikęs per daug nieko, kas ilgiau užkliudytų mintis ar jausmus. Galbūt šiek tiek per daug pasimetama ir tarp klišių, ir tarp stereotipų. (5/10)