„Kino pavasaris“ priartėjo prie savo finišo tiesiosios. Bet dar yra laiko suskubti pasivyti tai, ko galbūt nespėjote. Žinoma, jei kurį retesnį filmą jau praleidote, tai turbūt jau ir nebepagausite, bet… o gal?

Gal kaip tik norėjote pažiūrėti tą filmą, apie kurį visi kalba, o nuomonės nesutampa? O gal aną, nominuotą Oskarui ar Cezariui, parsivežusiam prizą iš Kanų, Berlyno ar Venecijos? O gal kažką iš konkursinės programos? O gal – gal tai bus tikrai retai pasitaikanti proga didžiajame ekrane pamatyti ką nors iš kino klasikos?

Paskutinės festivalio dienos, paskutiniai vakarai, kuriuos reikia praleisti turiningai ir… išmintingai renkantis.

„Sent Omeras“ (pranc. „Saint Omer“, rež. Alice Diop / Prancūzija) – Prancūzijos kandidatūra Oskarams geriausio tarptautinio filmo kategorijoje ir Cezaris už geriausią debiutinį filmą režisierei Alice Diop (bei dar trys nominacijos) pasakoja tarsi modernią Medėjos istoriją, paremtą tikrais įvykiais. Jauna rašytoja ir literatūros dėstytoja Rama dalyvauja Lorensės Koli, kaltinamos savo 15 mėnesių dukrelės nužudymu, teismo procese. Lorensė pasakoja savo įvykių versiją, kviečiami liudytojai ją papildo arba pateikia kontraversijų. O Ramai visa ši Lorensės Koli istorija surezonuoja asmeniškai – tiek prisimenant santykius su savo mama, tiek būgštaujant dėl būsimos motinystės iššūkių. Gana sausoką „teisminį“ filmą bandoma pagyvinti Ramos išgyvenimais, tačiau jie atrodo pritempti, tarsi iškritę iš konteksto. Kita vertus, net nėra aišku, kas Ramą sieja su nagrinėjama byla – smalsumas, įkvėpimo ieškojimas ar bandymas savotiškai tapatintis su kaltinamąja? (5/10)

„Tiek grožio, tiek skausmo“ (angl. „All the Beauty and the Bloodshed“, rež. Laura Poitras / JAV) – Oskarą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje savo ankstesniu darbu „Pilietis Edwardas Snowdenas“ (angl. „Citizenfour“, 2014 m.) režisierė Laura Poitras savo kamerą nukreipia į garsią amerikiečių fotografę Nan Goldin, kovojančia su farmacijos verslininkų ir filantropų šeimos klanu. N. Goldin organizuojami protestai neaplenkė nė vieno svarbiausio muziejaus – tiek JAV, tiek Europoje. Paraleliai iš gausybės N. Goldin išsaugotų nuotraukų dėliojama jos istorija – nuo pat vaikystės, kurią skaudžiai pažymėjo tragedija šeimoje, jaunystės tarp gausybės menininkų iki pat šių dienų. Tema įdomi, o N. Goldin kaip asmenybė – ryški ir pritraukianti, tačiau visas tas bohemos žavesys truputį nukreipia dėmesį nuo esmės – o būtent – N. Goldin kovos su Sacklerių klanu. (6/10)