Birželio 17 d. „ramiai, dėl senatvės“ mirė prancūzų kino legenda Jeanas-Louis Trintignantas. Jam buvo 91-eri. Genialiojo aktoriaus filmografijoje – 130 filmų (kaip jis pats dar neseniai šypsodamasis sakė: „100 per daug“). Roger Vadimo „Ir dievas sukūrė moterį“ (pranc. „Et Dieu… créa une femme“, Dino Risi „Lenkimas“ (it. „Il Sorpasso“, 1962 m.), Alaino Cavalier „Mūšis saloje“ (pranc. „Le Combat dans l’île“), Claude’o Leloucho „Vyras ir moteris“ (pranc. „Un homme et une femme“), Costa-Gavras „Z“, Erico Rohmero „Mano naktis pas Mod“ (pranc. „Man uit chez Maud“), Sergio Corbucci „Didžioji tyla“ (pranc. „Le Grand Silence“), Bernardo Bertolucci „Konformistas“ (pranc. „Le Conformiste“), Philippe’o Labro „Be motyvo“ (it. „Senza movente“), Michelio Deville’io „Įniršęs avinas“ (pranc. „Le Mouton enragé“), Franciso Girodo „Tikras malonumas“ (pranc. „Le Bon Plaisir“), François Truffaut „Tai bent sekmadienis!“ (pranc. „Vivement dimanche!“), Jacques’o Audiardo „Pažiūrėk, kaip jie krenta“ (pranc. „Regarde les hommes tomber“), Michaelio Haneke’ės „Meilė“ (pranc. „Amour“)… Jo karjera ne tik atskleidžia neeilinio aktoriaus talentą, bet ir pasakoja septyniasdešimt metų trukusią kino istoriją – žinoma, prancūzų, bet ir italų.
J. L. Trintignantas gimė 1930 m. gruodžio 11 d. Polience, netoli Uzès miesto turtingo pramonininko . Į Paryžių persikraustė šeštojo dešimtmečio pradžioje, kaip tuo metu buvo sakoma: „mokytis Kinematografijos aukštųjų studijų institute“, tikėdamasis tapti režisieriumi. Paraleliai jis lankė teatro kursus – vaidybos pamokos nenuėjo veltui ir 1956 m. plačiajai publikai jis tapo žinomas vaidmeniu filme „Ir dievas sukūrė moterį“, o kiek vėliau – ir dėl romano su ekrano partnere Brigitte Bardot, kuri jam primetė savo įvaizdį. Įvaizdį, kuris tapo dar svarbesnis po dešimties metų dėl „Vyro ir moters“, Kanuose laimėjusio Auksinę palmės šakelę, tarptautinio triumfo. Įvaizdį, kuris neapleido per visą jo karjerą, kai jis žaidė savo dviprasmišku, grėsmingu žavesiu, savo šypsena, virstančia vis labiau ir labiau flirtuojančia ir plėšria, savo natūraliai lūžtančiu, šiurkščiu balsu.
Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais rinkdamasis įvairius vaidmenis ir vienodai gerai jausdamasis bendradarbiaudamas tiek su Rohmeru, tiek su Jacques’u Deray’umi, jis tapo trečiuoju prancūzų kino žvaigždžių sistemos gigantu šalia Alaino Delono ir Jeano-Paulio Belmondo. Panašiai kaip anglų roko grupė „The Kinks“, kuri buvo alternatyva „Rolling Stones“ ir „The Beatles“, taip ir J. L. Trintignantas įkūnijo kitokią aštuntojo dešimtmečio vyriškumo idėją – rafinuotesnę, puošeiviškesnę, ir, galbūt, giliau – pavojingesnę ir labiau trokštamą.
J. L. Trintignantas buvo ne tik aktorius, bet ir režisierius. Taip, jam pavyko įgyvendinti jaunystės planus, tačiau vis tik režisierius jis buvo netipiškas. 1973 m. jis pristatė savo debiutinį filmą – kriminalinę komediją „Užimta diena“ (pranc. „Une journée remplie“), o 1979 m. – komišką dramą „Plaukimo meistras“ (pranc. „Le Maître-nageur“ – abu jie patyrė fiasko, tačiau vėliau tapo kultiniais. Taip pat jis vairavo lenktyninį automobilį, buvo pilotas, nebijantis lenktyniauti su mirtimi. Be to, puoselėjo diletantiško, atsiribojusio aktoriaus įvaizdį, reguliariai panešdavo apie ketinimus trauktis iš kino – ši idėja jo galvoje sukosi jau aštuntajame dešimtmetyje, tačiau iš „pensijos“ jis vis grįždavo: pirmiausia – Patrice’o Chérau „Tie, kas mane mylite, atvažiuokite traukiniu“ (pranc. „Ceux qui m’aiment prendront le train”, 1998 m.), tada – Michaelio Haneke’ės „Meilė“ (už šį vaidmenį 2013 m. jis buvo apdovanotas Cezariu), tada jis pasirodė dar viename M. Hanekeės filme – „Laiminga pabaiga“ (angl. „Happy End“) – tuomet jis sakė, kad yra pensininkas ir išimtį daro būtent tik M. Hanekei. Tačiau C. Lelouchui pavyko jį perkalbėti, kad suvaidintų trečiojoje – finalinėje „Vyro ir moters“ dalyje „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. „Les plus belles années d‘une vie“, 2019 m.).
Jo veidas paseno nuostabiai, o jo balsas nenustojo žavėti – laikui bėgant jis tapo elegancijos sinonimu. Ir niekas nepamiršo per 2012 m. Kanų kino festivalio uždarymo ceremoniją jo pacituotos Jacqueso Préverto frazės: „O jei pabandytume būti laimingi – ar tai netaptų pavyzdžiu?“, kurią jis ištarė su tobulu begalinio švelnumo ir ironiško atsiribojimo mišiniu, priverčiančiu nusijuokti ir tuo pačiu metu sudaužančiu širdį.
