Karšta! Net jei termometro rodmenys – ne itin įkvepiantys, o jutiminė temperatūra juos tik patvirtina. Nesvarbu. Kino salės, kino ekranai, kino teatrai tvoskia karščiu.
Karšta, nes savaitgalis. Kas reiškia, jog įmanoma pažiūrėti daugiau filmų, atsigriebti už darbadienius. Ir nors tokiam kino maratonui ryžtasi ne kiekvienas, išbandžiusieji žino – pastangas apvainikuoja apdovanojimas. Galbūt kaip tik tam (ketvirtam? Penktam? O gal net ir šeštam?) filmui, nuo kurio save bandėte atkalbėti, „nes jau per daug“ yra lemta tapti jūsų asmeniniu šiemetinio „Kino pavasario“ atradimu.
Tad nestabdom ir jus raginam savęs nestabdyti. Ypač, kai „Kino pavasario“ ekranuose sukasi „Degančios dienos“ – filmas, kurį nuoširdžiausiai, primygtiniausiai, labiausiai rekomenduojame. Nepraleiskite!
„Degančios dienos“ (turk. „Kurak Günler“, rež. Emin Alper / Turkija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Graikija) – tai pasakojimas apie jauną principingą prokurorą Emrę, ką tik pradėjusį dirbti Turkijos provincijos miestelyje. Netrukus jaunasis prokuroras susipažįsta su vietos valdžia ir supranta, kad čia galioja savi įstatymai ir savos taisyklės, kurios yra visiškai priešingos jo įsitikinimams. Kaktomuša parodo, ką korumpuota valdžia gali padaryti tiems, kas jai stoja skersai kelio. tai filmas, kuris turi viską, ko tik galima reikalauti iš kokybiško kino: jame visi elementai stiprūs ir vienaip ar kitaip pasitarnauja tam, kad būtų sukurtas toks galutinis rezultatas. Įtemptas siužetas, puikiai užsukta intriga, karšti aktoriai, pagaugais kūną nueiti priverčiantis garso takelis, sumaniai panaudotas kameros darbas ir galiausiai gal ir ne itin malonus, tačiau dar daugiau šiurpulių ir svorio pridedantis vizualinis simbolizmas su žiurkėmis ir smegduobėmis. (8/10)
„R. M.N.“ (rež. Cristian Mungiu / Rumunija, Prancūzija, Belgija) – „sodybų tuštėjimo metas“ dažnai lydimas visiškai priešingo reiškinio – ksenofobijos, kitaip tariant niekuo nepagrįsto priešiško nusistatymo svetimšalių atžvilgiu. Tarsi In ir Jan šios dvi priešingybės yra sulipusios ir lydi viena kitą. Apie tai kalbama naujausiame rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filme. Matijas meta darbą Vokietijoje ir prieš Kalėdas grįžta namo į Transilvanijoje esantį miestelį. Gyvenimas lyg ir teka įprastai – Matijas rūpinasi savo senu tėvu, susitikinėja su mylimąja, „vyriškais“ būdais bando auklėti nežinia dėl ko nustojus kalbėti sūnų. Tuo pačiu metu miestelyje tvenkiasi įtampa dėl kepykloje įdarbintų šrilankiečių. Nors filmas pozicionuojamas realistiškai, vis tik miestelį supantys miškai, rūkas, miglos suteikia kaži kokios mistinės nuotaikos, kuri, augančios neapykantos fone netgi pereina į kitą, sunkiai nusakomą dimensiją. Vėlgi, „R. M. N.“ yra iš tų filmų, kurie ne pateikia atsakymus, o, pakišdami visuomenės veidrodį bando kelti klausimus. (7/10)
„Ramona“ (rež. Andrea Bagney / Ispanija) – ar asmeninis patrauklumas gali tapti kliuviniu karjerai? Su tokiu ir keletu kitų klausimų tenka susidurti Ramonai, viename Madrido barų sutikusiai Bruną. Žodis po žodžio, taurė po taurės, butelis po butelio tarp jų užsimezga ilgas pokalbis apie klimato kaitą, ne itin saugią kaimynystę, rūkymo žalą ir dar gausybę dalykų. Tačiau darbo ieškanti Ramona nė neįtaria, kad netrukus susitiks su Brunu visai kitomis aplinkybėmis. Filme suskamba ir trisdešimtmetį perkopusios moters dvejonės dėl tolesnės karjeros ir apskritai gyvenimo perspektyvų, jau minėta subjektyvios simpatijos ir objektyvaus profesinio vertinimo dilema (ar mane priima į darbą dėl mano profesinių sugebėjimų, ar tik dėl to, kad patinku kaip žmogus, kaip moteris, kaip romantinių aspiracijų subjektas?) Taip pat kelis kartus visai smagiai sužaidžiama „filmo filme“ efektu. Tačiau nieko daugiau šis lengvas vienkartinis filmas po savęs nepalieka. (5/10)
