Kai kas sako, kad su „Kino pavasariu“ prasideda tikrasis pavasaris. Iš tiesų, panašumų čia galima įžvelgti nemažai. Dar vasario mėnesį ima sklandyti pirmosios kregždės – paskelbiama festivalio programa, įvyksta išankstiniai seansai.

Ir nors kalendorius nuo kovo 1 d. oficialiai skelbia pavasarį, Lietuvoje dažnais metais atsitiktinai pažvelgęs pro langą pasijunti kaip giliausią viduržiemį. Bet pamažu, iš pradžių gal kiek nedrąsiai, bet vis atkakliau ir atkakliau ima kaltis pirmieji daigeliai. Tokia paprastai ir „Kino pavasario“ pradžia – nors atidarymas, žinoma, yra šventė, tarsi kielė išspardanti ledus, vis tik tam, kad tikrajai festivalio nuotaikai pajusti reikia šiokio tokio „apšilimo“ – kitaip tariant, kol viskas įsivažiuos.

O įsivažiuoti tikrai bus ir kur ir kada – prieš akis savaitgalis, kurį visą galima skirti kinui.

„Disko berniukas“ (angl. „Disco Boy“, rež. Giacomo Abbruzzese / Prancūzija, Belgija, Italija, Lenkija) – mistiškas ir neoninis, hipnotizuojantis ir sutrikdantis. Paliekantis be atsakymų. Toks štai šis filmas, kuris daugiau kalba vaizdais ir garsais, o ne per savo siužetą. Čia susipina du visiškai skirtingų personažų pasauliai – baltarusis Aleksiejus (akt. Franz Rogowski) iš autoritarinės gimtinės veržiasi į Vakarus, kur jo naująja tėvyne tampa Prancūzija, jo naująja šeima – svetimšalių legionas. Jo antipodas – Džomas, siekiantis savo namus – Nigerio upės deltą – apsaugoti nuo grobuoniškai besiskverbiančio išorinių išnaudotojų. Jų keliai neišvengiamai susikirs, susijungs, taps vieniu ir Džomo svajonė Vakarų pasaulyje būti Disko berniuku galbūt savotiškai taps realybe. Šis filmas – ne iš tų, kurių pabaiga sudėlioja visus reikiamus taškus vietas. Priešingai – ji tarsi išskysta, išsilydo, susilieja su efemerišku garso takeliu ir šamaniškais šokio judesiais. Nes tu esi tai, ką žudai. Nes aš esi tu. (7/10)

„Sūnus“ (angl. „The Son“, rež. Florian Zeller / Didžioji Britanija) – britų režisierius Forianas Zelleris mėgsta nagrinėti šeimos narių santykius. Šįkart jis vėl pristato klasikinę dramą su žinomais aktoriais. Paauglystė – sunkus laikas. Atrodo, kad viskas blogai, niekas tavęs nesupranta, ir visi tik kelia idiotiškus reikalavimus. Tačiau, deja, suaugusiojo gyvenimas – nė kiek ne lengvesnis. Ir ne tik dėl to, kad tenka spręsti į depresiją panirusio paauglio sūnaus problemas. Niekas gyvenime nepamoko, kaip būti geru tėvu, kaip nekartoti savo tėvų klaidų ir nėra tokio vadovėlio, kur būtų surašyti visi atvejai, ką daryti, jei… Tokioje situacijoje atsiduria Piteris (akt. Hugh Jackman), išsiskyręs turtingas vyras, su antrąja žmona neseniai susilaukęs naujagimio. Jo vyresnysis sūnus Nikolas iš pirmosios santuokos praleidinėja pamokas, vengia bendraamžių, yra nervingas ir įsijautrinęs. Vaikinas pasiprašo persikraustyti pas tėvą ir šis sutinka. Tačiau nepaisant teikiamos pagalbos depresija progresuoja – Nikolas niekaip negali atleisti Piteriui už tai, kad jis dėl kitos moters paliko mamą ir jį patį. Tai filmas, keliantis klausimus apie suaugusiojo atsakomybes, teisę rinktis asmeninį gyvenimą. „Ar didžiausias mano nusikaltimas yra tai, jog pamilau kitą moterį?“ klausia Piteris. Jei tai būtų prancūziškas filmas, žinoma, tai taptų didžiąja kankinystės tema. Britai, žinoma, to nepadaro. Ir nors netrūksta aštrių situacijų, filmas atrodo kiek per daug sterilus, per daug tvarkingai (gal net kiek teatriškai – nenuostabu, pastatytas pagal paties režisieriaus sukurtą pjesę) sudėliotas, per daug kanoniškas. (6/10)

„Adamant“ (pranc. „Sur l’Adamant”, rež. Nicolas Philibert / Prancūzija, Japonija) – tarptautinis Berlyno kino festivalis dažnai tampa pasaulinių aktualijų veidrodžiu ir demonstruoja išskirtinį jautrumą įvairioms socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Ne išimtis – ir šiemetinis laureatas „Adamant“. Tai dokumentinis filmas, pasakojantis apie Paryžiuje, Senos upėje prišvartuotą laivą „Adamant“, kuriame yra įsteigtas dienos centras psichinę negalią turintiems suaugusiems. Jų čia yra labai įvairių – tiek amžiaus, tiek negalios prasme. Tačiau „Adamant“ laivas tampa ta vieta, kur šie žmonės leidžia dienas bendraudami, žiūrėdami filmus, muzikuodami, tapydami, gamindami maistą ar rankdarbius. Filmas šviesus, skaidrus ir, jei tik taip galima pavadinti, netgi optimistinis, parodantis pozityvų likusios visuomenės dalies nusiteikimą, vykstančią integraciją ir anksčiau egzistavusių stigmų nykimą. Gal ir ne stebuklai, tačiau peržiūra palieka šviesų įspūdį. (6/10)