Kai šaukia kinas – tu eini. Toks šiemetinio „Kino pavasario“ šūkis, į kino sales sukviesiantis minias žiūrovų, kurie vėl klegės, dalysis įspūdžiais, diskutuos ir neabejotinai kine patirs ne vieną įsimintiną akimirką.

Nes kinas – tai šventė. Bendras potyris, kuriuo taip smagu dalytis. Kurį taip smagu išgyventi kartu – net jei į kino salę atėjote be kompanijos, tuos pačius vaizdus drauge stebės ir išgyvens kiti žiūrovai. Ir būtent tas suvokimas, tas (ne)tikėtas bendrumo jausmas, po seanso ištrūkęs iš kino salių, sukurs tą ypatingą festivalio nuotaiką ir atskleis tikrąjį kino magijos grožį.

Nes kai kinas šaukia, sunku jam atsispirti. O ir ar verta? Atsiliepkite į tą šauksmą ir leiskitės kino bangos nešami – į Turkiją, į Italiją, dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metų atgal į praeitį, galbūt į laikus, kurie primins jūsų pačių vaikystę ar paauglystę. Galbūt pamatyti filmai sukels prisiminimus – o gal priešingai, jūsų asmeniniai prisiminimai leis kitaip pažvelgti į – pamatyti – filmą. O jei po seanso norėsis paskambinti tėčiui ar mamai – būkite tikri, kad tas pavasarinis kino šauksmas rado tinkamą atsaką jūsų širdyje.

ATIDARYMO FILMAS: „Po saulės“ (angl. „Aftersun“, rež. Charlotte Wells / Didžioji Britanija, JAV) – kartais nereikia ypatingų įvykių, užtenka tik buvimo kartu. Bet gal tik iš laiko perspektyvos galime įvertinti, kad tas tarsi „tuščias“ laikas, tarsi nieko neveikimas pats savaime virsta prisiminimais. Būtent iš tokios – laiko – perspektyvos trisdešimtmetė Sofi peržiūri savo paskutinių atostogų, kartu su tėčiu praleistų Turkijoje, vaizdo įrašus, kurie susipina su prisiminimais, nutikusiais – nenutikusiais – galėjusiais nutikti įvykiais. Visą filmą tarsi nieko nevyksta, tvyro lengva, tingi, neįpareigojanti nuotaika. Sofi plepa su tėčiu, kartu kvailioja, kartais susiginčija. Tačiau ilgainiui kažkas tarp jų ima smelktis – lyg tai, kad vienuolikmetė Sofi jau viena koja stovi ant paauglystės slenksčio ir kartais bando ieškotis kitos kompanijos, lyg ir tai, kad netyčia ji kai ką atranda apie savo tėtį – kas išvirsta į žiojintį plyšį ir bedugnę. Pati filmo pabaiga tą įspūdį tik sustiprina. Filmas visiškai paprastas, bet meistriškai sužaidžia nuotaikų niuansais, subtilia nuojauta, o pabaiga į viską priverčia dar kartą pažvelgti kitu kampu. Įstringa į širdį, truputį sužeidžia ir nepalieka. (7/10)

„Begalybė“ (it. „L’imensità“, rež. Emanuele Crialese / Italija, Prancūzija) – jei attrodo, kad jūsų tėvai ir seneliai tarsi niekada nebuvo jauni ir dažnai juos girdite tariant frazę: „O mano laikais taip nebuvo…“ šis filmas parodys, kad buvo – ir dar kaip. O jei pats esate iš gėlių vaikų ar gėlių anūkų kartos šis filmas trumpam nukels į jaunystės laikus. Aštuntojo dešimtmečio Roma, šeimos problemos, tapatybės paieškos, pirmosios romantiškos patirtys, valdingas tėvas ir net ir niūriausią kasdienybės situaciją savo energija sugebanti praskaidrinti mama – tokie kontrastai susipina šiame filme. Nors didžiausia šios juostos žvaigždė, be jokios abejonės, yra Oskaro ir krūvos Goyų laureatė Penélope Cruz – ir jos talento bei žavesio neįmanoma nepastebėti, vis tik filmas yra apie augimą, paauglystės ieškojimus, praradimus ir atradimus. (6/10)