Kinas gana dažnai mėgsta idealizuoti personažus, kurie – jei kokiu nors būdu persikeltų į realybę – vis tik nebūtų tokie jau labai patrauklūs. Pradedant visokio plauko nusikaltėliais, baigiant plevėsomis širdžių daužytojais. Ir kol ekrane jie sėkmingai vedžioja už nosies rimčiausius teisėsaugos profesionalus, o damos kone alpsta nuo jų žavesio, mes žiūrim į visus šiuos gerokai pasaldintus tipažus ir sakom: ne, ne – taip gali būti kine, tikrovėje tokį reikėtų pasiųsti kuo toliau.

Žinoma, tokios klišės labiau būdingos holivudiniam kinui. Likęs pasaulis į tokios „šaunuolius“ žiūri gerokai proziškiau. Net jei jie ir tampa kokio nors filmo centrinėmis figūromis, tai nereiškia, kad režisieriai nekvestionuos tokių veikėjų veiksmų, nekels moralinių klausimų dėl jų elgesio, neparodys vien tik iš idealizuotos – romantizuotos ir suherojintos – pusės.

Ir… tai nereiškia, kad nepasijuoks. Gal net iki absurdo. Kita vertus – juk argi toks elgesio modelis labiau vertas idealizavimo, o ne ironijos ar net pašaipos?

Tad šįkart trumpai – apie tokius – švelniai tariant, gerokai prisidirbusius vyrukus, bandančius suvaldyti iš rankų slystančius reikalus, išsivynioti iš nepatogios ir jau labai kaistančios situacijos ar tiesiog bandyti grįžti į įprastinį civilizuotą gyvenimą – tik gal tokiai būdais, kaip jie patys supranta.

„Niekšas“ (pranc. „Vaurien“) – Džė – ką tik iš kalėjimo paleistas veikėjas. Turintis pažįstamų, priimsiančiųjį nakčiai, o jei ne – visuomet galima suvilioti merginą, kuri pati pasikvies jį pernakvoti. Jo sėkmė – mdrąsa ir atkaklumas. Akiplėšiškas žvilgsnis ir prisitaikymas prie bet kokių aplinkybių. Pavieniai darbai ir apsigyvenimas skvote, kur susipažįsta su mergina, pakoreguosiančią jo ateitį.

Filmas atitinka aprašymą – matome, ką Džė veikia, tačiau visiškai nežinome nei iš kur jis atėjęs, nei kur tiksliai jis planuoja eiti. Kiekvieną dieną jam – naujas nuotykis ir nauja galimybė arba tapti geresniu, arba pasiduoti senoms pagundoms, kurios taip pat nėra akivaizdžiai atskleidžiamos – daugiau detalėmis, kurios akylam žiūrovui leidžia suprasti, kuo gi jis užsiėmė praeityje, kad net teko ragauti kalėjimo duonos. Pasyvų trilerį primenantis filmas, kur nėra didelių istorijos kalnelių, tačiau intensyvumą kuria pats protagonistas. Jį suvaidinęs Pierre’as Deladonchampsas taip prikausto žvilgsnį, kad atrodo, daugiau nieko norėti ir nebereikia. Istorija nesiūlo moralo, greičiau suteikia beveik dviejų valandų galimybę pasigrožėti chameleonišku, tačiau kažkuo žavinčiu (jei nežinotum jo darbelių) nusikaltėliu. Laimei, per ekraną. Nelaimei, moterys, pažiūrėjusios šį filmą ir vaikščiodamos vienos gatvėse tokios saugios nebesijaus. 7/10 (Airida)

„Socialinė higiena“ (pranc. „Hygiène sociale“) – panašu, kad laisvamanišką gyvenimo būdą propaguojantis hedonistas Antoninas šįkart gerokai prisidirbo – neturi darbo, nakvoja automobilyje, naudojasi žmonos gerumu ir jai už nugaros bando regzti romaną su savo simpatijų dama, nuvilia seserį, nemoka mokesčių ir dėl to sulaukia atitinkamų valdžios institucijų dėmesio… Iš viso to jis kaip ungurys stengiasi išsivynioti. Tačiau net tokiam slidžiam žalčiui kaip Antoninas šįkart išsivartyti taip, kad visi (ar tiksliau – visos) būtų laimingi ir patenkinti ir per daug jam nekvaršintų galvos savo priekaištais, vargu ar pavyks.

Jei iš pirmos pastraipos susidarėte įspūdį, kad gal tai – visai intriguojantis filmas, atsargiai, neapsigaukite. Viską nužudo tai, kaip šis filmas yra pateiktas. Jei sakytume, kad tai lėtas ir statiškas filmas, tai tebūtų dalis tiesos. Nes veiksmo čia iš vis nėra jokio. Personažai, apsirengę XIX a. kostiumais (ar kažkuo panašiu į tai) stovi pievoje kelių metrų (saugiu „karantininiu“ socialiniu) atstumu ir teatrine maniera šaukia vienas kitam absurdiškus dialogus. Kadre paprastai būna du ar trys personažai, o pats filmas susideda iš atskirų fragmentų – viename Antoninas kalbasi su seserimi, kitame – su žmona, trečiame – su savo simpatijų dama ir t.t. Filmas susideda vien iš dialogų, tad jei esate alergiški perspaustai teatrinei vaidybai, statikai ir absurdui – šio filmo nesirinkite. 1/10 (Viktė)