„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 3 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 3 d.

COVID-19 pasaulį pakeitė taip, kad jau antras Velykas tenka sutikti atskirai nuo savo tėvų ir senelių, jei jie gyvena nuo jūsų toliau nei nustatytos administracinio suskirstymo ribos. O juk dar visai neseniai net neįsivaizdavome, kad per gražiausias metų šventes galėtume būti kur nors kitur ir su kuo nors kitu (ar vieni), o ne su tais, kurie mus užaugino.

Tačiau realybė tokia, kad tenka truputį pakentėti ir tikėtis, kad kada nors – gal net ir pakankamai gretai, galėsime apkabinti savo artimuosius ar pasisveikinti ne per išmaniųjų įrenginių ekranus. O kol kas, kol to laukiame, Velykų ir atgimstančio pavasario (ir papildomo laisvadienio) proga galime pasižiūrėti apie tėvų ir vaikų santykius pasakojančius „Kino pavasario“ filmus.

Žinoma, jie kalba ne tik apie tai ir užkabina daugybę kitokių svarbų temų. Šiuolaikinė vergija, narcisizmas, ar tiesiog toks amžiaus tarpsnis, kad dar labai nori daug kur, bet jau nebegali, nes kūnas kategoriškai nutraukia ilgametį sklandų bendradarbiavimą – momentą, kai dar labai nori veikti, bet ateina metas, kai jau tenka tik (?) būti.

Galbūt iš užsimintų problemų tėvų ir vaikų santykiams artima tik trečioji, tačiau net jei šie ryšiai ir nėra akcentuoti, jie vis tiek paraleliai lieka šių filmų fone visą laiką. Kaip kad ir mūsų visų tėvai ir seneliai, kurių per šias Velykas negalėjome aplankyti.

 

„Pažadas“ (it. „Spaccapietre“) –Džiuzepė su sūnumi Anto ką tik susidūrė su netektimi – netikėtai darbe laukuose mirė Andžela, žmona ir mama. Ji buvo ir šeimos maitintojo nuo tada, kai Džiuzepė patyrė traumą, dirbdamas akmenskaldžiu. Netektį temdo realybė – norint pragyventi, reikia imtis bet kokio darbo. Taip atsiduriama tuose pačiuose laukuose, kuriuose dirbo velionė. Darbai įvairūs, kokius nurodo dirbti ūkio vergvaldžiai – tai tinkamiausias žodis juos apibūdinti, nes dirbama nelegaliai, kartu su imigrantais. Taip prasideda kasdienė kova už būvį.

„Kino pavasario“ filmo aprašymas teigia, kad Džiuzepė su sūnumi atsiduria nelegalaus darbo laukuose dėl siekio išsiaiškinti, kas atsitiko jų šeimos narei. Tačiau tai yra klaida, kuri, manau, neteisingai pateikia filmo perspektyvą. Jei būtų einama į šį darbą siekiant rasti teisybę – galėtume įtarti keršto baigtį. Visgi filme vaizduojamas elementaresnis dalykas – darbas laukuose tampa tiesiog darbu, kurį pavyko gauti, darbu, į kurį nukreipia ir rekomenduoja buvęs bosas akmens skaldykloje. Gedulas yra priežastis įvykstantiems dalykams, tačiau pagrindinė filmo tema yra apie šiuolaikinę vergiją. Žinome ne vieną kino istoriją, kai pasakojami imigrantų vargai ir išnaudojimas, šiame filme – išnaudojimo viražai net ir savo paties šalyje. Taip gretinamos istorijos – Džiuzepės ir imigrantų iš Afrikos – rodo, kad siekis išnaudoti, godumas, iškrypimai gali būti taikomi apskritai visiems. Istorija vystoma palengva, veikėjai išgyvena savo skausmus tyliai ir aplinkybėms per daug nesipriešina. Bent iki tol, kol nesužino ir nepamato daugiau baisybių, vykstančių tuose laukuose. Visgi toks veikėjų pasyvumas ir kelia klausimą – ar jie tikrai yra tokie desperatiški, ar tiesiog naivūs, baisias sąlygas priimdami be prieštaravimo. 6/10 (Airida)

Kadras iš filmo „Pažadas“ (it. „Spaccapietre“)

„Afrika“ (angl. „Africa“) – Meiras – jau pensininkas, tačiau yra aktyvus savo bendruomenės narys – organizuoja kasmetinę šventę, patruliuoja kaimynystėje, meistrauja savo dirbtuvėse ir kūriniais džiugina anūkus, tačiau sužino, jog jo pareigas organizuojant šventę perims jaunimas, patruliuojant kyla problemų, senstantis kūnas vis labiau paveda, bet Meiras pyksta ir nenori susitaikyti su pokyčiais. Izraelio kino kūrėjo Oreno Gernerio debiutas, kuriame vaidina jis pats ir jo tikri tėvai. Galima suabejoti, kiek tame iš tikro vaidybos, o kiek realybės, nes situacijos, turbūt, tokios, su kuriomis susiduria visi tam tikru laiku. Ir nesvarbu, ar save matysi kaip senstantį pagrindinį veikėją dabar ar ateityje, o galbūt matysime save vaikų pozicijose. Juk atstumti, įskaudinti ar paprasčiausiai priversti pasijausti nereikalingais vyresnius nėra taip sunku ir taip nutinka visai netyčia. Lygiai taip pat paprasta ir leisti jaustis reikalingiems, kai jiems to taip norisi. Turbūt tai paskatinti ir siekia filmas. 6/10 (Titas)

Kadras iš filmo „Afrika“ (angl. „Africa“)

„Veidrodėli, veidrodėli“ (lat. „Spogulis“) – o ką, jei Snieguolė su septyniais nykštukais gyventų mūsų laikais, o jos istorija būtų perteikta asmenukių maniera? Latvių režisierė Laila Pakalnina originaliai ir su gera doze humoro pažiūrėjo į šią klasikinę pasaką ir perkėlė ją į mūsų dienų sporto salę. Taip, piktoji Snieguolės pamotė pamišusi ne dėl grožio – žinote, grožis, šiaip ar taip, dalykas subjektyvus, o va, sportiniai rezultatai – visai kas kita. Tad kai vieną dieną jaunoji Snieguolė pagerina pamotės rekordą, ši nusprendžia savo podukra atsikratyti.

Pasaką apie Snieguolę žino visi, tad siužeto prasme čia niekas nenustebins. Bet filmą labai smagu ir įdomu stebėti visų pirma dėl modernios interpretacijos, visų antra – dėl pateikimo formos. „Veidrodėli, veidrodėli“ nufilmuotas nespalvotai, o visi kadrai yra tarsi pasiruošimas daryti asmenukę – kad ir netikėčiausiose vietose, įskaitant gimdymo palatą ar kapines. Šio filmo personažai visada žvelgia tiesiai į kamerą – tiesiai į save, tiesiai į mus.

Būtent šis – asmenukių stiliaus – sprendimas kalba apie šiuolaikinį Vakarų pasaulį užvaldžiusią narcisizmo maniją bei egocentrizmą – patys esame sau visatos centras ir visam pasauliui transliuojame kiekvieną savo krustelėjimą. Tik ar šimtais beveik vienodų nuotraukų kasdien fiksuodami savo veidus ir juos nuolat atidžiai tyrinėdami savo išmaniųjų telefonų ekranuose labai jau smarkiai skiriamės nuo tos dėl grožio išprotėjusios pamotės? Ar, kartais tam nejausdami nei vietos, nei laiko, nei konteksto, nenusirisime nuo uolos ir nenusisuksime sau sprando?  7/10 (Viktė)

Kadras iš filmo „Veidrodėli, veidrodėli“ (lat. „Spogulis“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles