Su COVID-19 virusu gyvename jau daugiau kaip metus. Keičiame sau įprastą gyvenimo būdą. Vykdome atsakingų institucijų reikalavimus. Dėvime kaukes, dezinfekuojame rankas, vengiame artimo kontakto, šventes švenčiame atskirai vieni nuo kitų, įpratome, kad darbas vyksta namų sąlygomis. O apie tokias pramogas kaip kino teatras, sporto varžybos ar tiesiog pasisėdėjimas kavinėje su draugais kol kas dar tik tyliai pasvajojame.

Galbūt bus kiek lengviau pamačius, kad virusai užpuola ir filmų personažus. Kartais tai išvirsta į pandemiją – kažką tokio, ką išgyvename ir mes. Su daug panikos, daug nežinomybės, nepasitikėjimu vieni kitais ir valdžia. Nauji nežinomi virusai, su kuriais tenka susidurti, su kuriais tenka kovoti, nors turbūt niekas nežino, kaip tai padaryti.

Tačiau, kaip pastebi gydytojai, kartu su COVID-19 visos kitos ligos stebuklingai neišnyko – ir nors dabar nuo šios koroninės informacijos žiniasklaidos priemonėse pertekliaus gal ir sunku prisiminti, vis tik buvo ir yra dar ir kitų virusų, ne mažiau pavojingų žmonijai, tik gal plintančių ne taip greitai. Ir nors ligos plinta savaime, pasirodo, kartais atsiranda tokių žmonių, kurie sumąsto joms „šiek tiek padėti“.

Tad apie virusus filmuose. Labai norėtųsi palinkėti, kad būtent tik ten jie ir pasiliktų.

„Obuoliai“ (graik. „Mila“) – Šių metų festivalio uždarymui pasirinktas graikų režisieriaus Christos Nikou filmas „Obuoliai“. Siužetas čia paprastas – Aris yra vienas iš nukentėjusiųjų nuo siaučiančios keistos pandemijos, sukeliančios amneziją. Ligoninėse mėlyna apranga vaikštinėja žmonės, kurie neprisimena savo gyvenimo iki patekimo į šią vietą. Vienų giminės jų pasigenda, kitų – deja, ne. Šios kategorijos nelaimėliams yra pasiūloma programa, kuomet jie bandomi integruoti į visuomenę susikuriant naują identitetą ir naujus prisiminimus. Aris taip pat tampa šios programos dalyviu, bandydamas ne tik išgyventi naujus potyrius, bet galbūt prisiminti ir senuosius.

Filmo tema pasirinkta taikliai dabartinio mūsų gyvenimo fone. Kai bandome išgyvendinti nematomą virusą, kuriame naują realybę ir vis tiek nežinome, kas laukia ateityje. Siužetas vystomas lėtai, sekant beveik jokių emocijų nerodantį Arį. Matome tik vieną nelaimėlį iš daugybės jų – mieste matyti tokiais pačiais drabužiais vilkintys žmonės, tokiais pat fotoaparatais fiksuojantys naujus įspūdžius – juos diktuoja gydytojai, idant sukeltų drąsių potyrių ir galbūt taip „grąžintų“ smegenims ankstesnio gyvenimo prisiminimus: nuo šuolių į vandenį, iki apgirtimo klube ir sukeltos avarijos. Ar visiems tokiu pačiu būdu bandant kurti naujus prisiminimus tikrai pavyks susikurti naujas, savitas tapatybes? Kaip padėti tokiems žmonėms, kurių vis daugėja, bet vis tiek jaučiasi vieniši? Šis filmas tikrai paskatins pagalvoti apie tai, ką turime ir ką turėtume branginti. Ne iš materialiųjų dalykų. Patiks ir mėgstantiems lėtesnį kiną, kuriame detales tenka gaudytis pačiam. Ir suprasti, ar tikrai Aris priklauso naujajai pandemijos vienišių kategorijai. 7/10 (Airida)

„Puota“ (angl. „Feast“) – yra kategorija žmonių, kuriems prierašas „sukurta remiantis tikrais faktais“ suveikia tarsi burtažodis ir filmas iš karto įgyja dvigubai daugiau pridėtinės vertės. Žinoma, kiekvienam savo, tad šio aspekto čia nediskutuosim. Tik tiek, kad „pagal tikrus faktus“ savaime dar nieko nepasako nei apie filmo kokybę, nei apie tai, kas – o tuo labiau kaip – iš tų tikrų faktų bus atvaizduota ekrane.

Taigi, „Puota“ rekonstruoja 2007 m. Groningene, Nyderlanduose, nutikusius įvykius, išvirtusius į baudžiamąją bylą, kai nemaža grupė asmenų pateikė kaltinimus dėl to, kad tyčia buvo infekuoti ŽIV. Groningene buvo organizuojami homoseksualių vyrų svingerių vakarėliai, jų dalyviai apsvaiginami narkotinėmis medžiagomis ir jiems buvo suleidžiama ŽIV infekuoto kraujo.

Atrodytų – siužetas kaip siužetas. Vis tik šio filmo kūrėjas – debiutuojantis režisierius Timas Leyendekkeris į šią istoriją pažiūrėjo labai originaliai, ją suskaldydamas į septynis stilistiškai skirtingus ir tarp savęs mažai susijusius segmentus. Čia matome ir statišką, beveik fotografinę stilistiką, ir atkuriamąją/ pseudo dokumentiką, imituojančią televizijos interviu, ir lyg ir tikros (?) dokumentikos intarpą iš virusologės laboratorijos, kuris į bendrą pasakojimą įsiklijuoja kaip metafora. Tad šiuo atveju čia dominuoja ne turinys – ne pasakojama istorija – o forma. Tiesa, daugelis scenų nufilmuotos taip natūraliai ir organiškai, kad ne vieną ir ne du kartus tenka prisigauti ir prisiminti, kad čia vis tik vaidyba. Bet kaip sau nenorit, vis tik niekaip neišeina sutikti su vienu iš šio filmo personažų – kito asmens kūno neliečiamumas ir integralumas yra nekvestionuotinas, ir be aiškiai išreikšto sutikimo jo pažeisti nevalia, net jei, pagal tavo asmeninį įsivaizdavimą būti infekuotu yra kažkas gražaus ir išskirtinio. 4/10 (Viktė)