„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 5 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 5 d.

Šiemetinis „Kino pavasaris“ baigėsi. Atėjo, dvi savaites dalijo įspūdžius, emocijas, kartais – dramas, kartais – juoką. Kaip ir kiekvienais metais. Tik šiemet – kaip ir pernai – šiek tiek kitaip.

Ir nors virtualų festivalį bei jo nuotaiką pajusti daug sunkiau – kas nors gal pasakytų, kad tai tas pats, kaip per stiklą laižyti medų – vis tik „Kino pavasaris“ nepaisant visų sudėtingų pandemijos sąlygų ir daug kam jau įkyrėjusio karantino, įvyko.

Galbūt šiemet buvo mažiau to, ko paprastai tikimės iš festivalio – kokio nors perlo, netikėto atradimo. Suprantame, kad praėjusieji metai kino industrijai buvo sudėtingi, todėl tokių perlų fontanų tikėtis būtų daugiau nei naivu. Vis tik, vienam kitam filmui galėtume prilipdyti „Festivalio atradimo“ etiketę ir pasidžiaugti, kad nepraleidome progos pažiūrėti.

Festivalis šiemet klausė – veikti ir/ar būti? To paties dažnai klausėme ir mes. Žiūrėdami festivalio filmus, stebėdami jų personažų pasirinkimus, vertindami juos, palaikydami ar nesutikdami su jais.

Tad kaip ir festivalio pradžioje, taip ir dabar, grįžtame prie to paties klausimo, prie šiemetinio festivalio moto – su dar keliais filmais. Galbūt kai kam jie taps netikėtais atradimais – juolab, kad daugelį festivalio filmų dar kurį laiką bus galima pažiūrėti.

 

„Veneros beieškant“ (alb. „Në kërkim të Venerës“) – Venera – ramaus būdo paauglė, gyvenanti mažame Kosovo miestelyje. Susipažinusi su maištinga paaugle Dorina, Venera taip pat užsimano patirti daugiau gyvenimo. Tačiau nėra taip lengva – piktokas tėvas, miestelis, plakantis liežuviais, vos kas padaro šį tą drąsesnio. Kur dar prievolė „saugoti merginos garbę“ aplinkoje, kurioje net ir ėjimas namo iš mokyklos tampa pavojingas dėl besibūriuojančių vaikinų. Turėdama pavyzdį, Venera ryžtasi atrasti daugiau laisvių ir suprasti, kokia ji yra, net jei tai ir prieštarauja tėvų bei miestelio nuomonei.

Sakyčiau, gana iškalbingai parinktas pagrindinės veikėjos – Veneros – vardas. Drovi ir rami mergina, kurios varde slypi meilės ir aistros deivė pagal romėnų mitologiją. Taip pat tai yra ir Saulės sistemos viena sudėtinių dalių – vėjuota rusvoji planeta. Filmo atmosfera panaši – į šaltą rausvumą linkęs koloritas, matoma skurdi ir nenudailintų, apgriuvusių pastatų, liudijančių to krašto karą ir skurdą, aplinka. Ir štai atsiradus Dorinai pagrindinė veikėja gauna išgyventi savojo vardo reikšmę. Šioji supažindina su drąsa pažinti ir gyventi ne tik garbės ir baimės ribose. Kadruose dažnai matome veikėjus ne pilnai įkomponuotus, tačiau galbūt tik dalį jų, kas kuria savitą atšiaurumą, atitinkantį herojės aplinką ir gyvenimą iki draugės atsiradimo. Šis filmas – paaugliškas ieškojimas ribų, kuriomis turėtų būti grįstas gyvenimas. Paradoksas, galiojantis daugumoje konservatyvių šalių – visuomet apeliuojama į merginos garbę, tačiau niekada neauklėjami vaikinai, kad tų ribų negriautų jėga. Venera gyvena tokio paradokso apibrėžime – tėvas bara už vienintelį išėjimą pasilinksminti, neva iš karto daromi „negarbingi“ dalykai, tačiau nekyla jokių bėdų, kad grįžtant iš mokyklos tenka kasdien praeiti pro gaujas jaunų vyrų, akimis beveik nurenginėjančių merginas. Šis filmas puikiai atskleidžia paauglystės perversmą, bandymą pažinti „uždraustąjį“ seksualumo pasaulį. Taiklus dramaturginis sprendimas, kuriama ankšta ir lyg „apgriuvusi“ aplinka. Režiesierės Norikos Sefos ilgo metro debiutas, tapęs džiugiu festivalio pabaigos atradimu. 8/10 (Airida)

Kadras iš filmo „Veneros beieškant“ (alb. „Në kërkim të Venerës“)

„Likit sveiki, pone Vongai“ (angl. „Goodbye Mister Wong“) – Laose, ten, kur dangus ir vanduo susilieja į vieną ištisą mėlį, prie Ngumo tvenkinio ir aplink išsimėčiusių salų jaunos moters Frans šeima jau daugelį metų stengiasi išlaikyti šiokį tokį verslą. Vis tik čia pasisuka turtingas verslininkas iš Kinijos. Bet jei atvirai, Tonį Vongą labiau domina ne tai, kaip baržose įrengti plaukiojančius restoranus, ar kitokias pramogas turistams, o pati Frans, kuri nuo jo laikosi šaltai. Tam yra priežastis – Frans širdis nėra laisva. Lyg šio romantinio daugiakampio dar būtų maža, čia atkeliauja jau vyresnio amžiaus prancūzas Hugo. Jis ieško čia prieš metus išvykusios žmonos. Tik kaži, ar ji taip jau labai jo laukė?

Gražus, meditatyvus ir net kiek poetiškas lėtas filmas neskubriai  plėtoja keletą linijų. Galbūt galima priekaištauti dėl rodomų istorijų paprastumo, tačiau tai – visiškai nepretenzingas kūrinys, todėl čia viskas atrodo natūraliai ir savo vietose – tiesiog taip, kaip turi būti. Filme daug tiesiog kvapą gniaužiančių marinistinio peizažo kadrų – daug vandens, daug mėlynos spalvos, daug ramybės. Filmo aprašymas šią juostą lygina su Marguerite Duras kūriniais, kuriuose ryški Prancūzijos kolonijinio laikotarpio Azijos regionams įtaka – to neįmanoma nuneigti, tačiau šįkart nemažai panašumų čia galima atrasti ir su 2009 m. Claire Denis režisuota drama „Balta medžiaga“ (angl. „White Material“), kurios veiksmas vyksta Afrikoje. Vienaip ar kitaip šis filmas bent jau vizualine puse ir rodoma egzotika tikrai džiugina akis, o greta to visai organiškai įsikomponuoja paprasta, bet beveik klasikinė romantinė istorija. Ar net kelios jų, pratekančios lengvai, tarsi visą ekraną užliejantis dangaus mėlynumo vanduo 6/10 (Viktė)

Kadras iš filmo „Likit sveiki, pone Vongai“ (angl. „Goodbye Mister Wong“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles