Komedija „Pasiklydę Paryžiuje“ (pranc. „Paris pieds nus“), kurią Lietuvos žiūrovai visai netrukus galės pamatyti per kino festivalį „Kino pavasaris“, – tai jau ketvirtasis ilgametražis režisierių ir aktorių Dominique‘o Abelio ir Fionos Gordon filmas. Jame dar kartą išvystame tai, ką ši komikų pora yra puikiai įvaldžiusi – tuo pačiu metu ir poetišką, ir pašėlusią burleską, kuo buvo gausiai, tačiau su fantazija piktnaudžiaujama ir jų ankstesniuose filmuose. Dar kartą su savo nestandartiniu požiūriu į pasaulį jie pataiko tiesiai į dešimtuką bei dovanoja gaivaus oro ir optimizmo gurkšnį, nepaisant situacijų, į kurias pakliūva jų personažai, rimtumo.

Žemiau pateikiame interviu, kuriame F. Gordon ir D. Abelis atsakė į „Cineuropa“ klausimus.

Paryžius jūsų filme tampa personažu. Kodėl taip nusprendėte?

Fiona Gordon (toliau – F. G.): Prieš pakankamai nemažai laiko susitikome Paryžiuje, mes buvome tokie pat nekalti kaip ir mūsų personažai, mes taip pat buvome truputį pasiklydę, ypač aš, kadangi nemokėjau kalbos. Tai, kas matoma fone, mums nėra tik fonas. Ši nedidelė, nelabai žinoma sala netoli Eifelio bokšto, kur stovi Laisvės statulos kopija, buvo superinė vieta pastatyti benamio, reikalaujančio laisvės, tačiau už tai mokančio didelę kainą, palapinę. Kiekviename mūsų filme vieta tampa personažu, kuris aktyviai dalyvauja visoje istorijoje.

Kaip užrašomas tokių filmų, kaip jūsiškiai, kūniškasis stilius?

Dominique‘as Abelis (toliau – D. A.): Mes einame ta pačia žanro trajektorija, kaip ir mums patinkančios asmenybės: Chaplinas, Ketonas, Tati, kurie savo meno mokėsi iš minimalizmo jausmo scenoje. Publika taip pat dažnai pakreipia mūsų rašymą. Paėmę kamerą, jie darė tokius pačius pasirinkimus – su rafinuotu požiūriu, iškylančiu virš viso realizmo, pilnu poezijos. Šio tipo filmai į žaidimą įtraukia ne tik režisieriaus, bet ir žiūrovų vaizduotę. Ir šis ryšys, jungiantis juos abu, yra toks efemeriškas tiltas, nutiestas iš juoko, užuojautos, ypatingo žvilgsnio į žmoniją ir į šiuolaikinį pasaulį.

F. G. : Žinome, kad mūsų kūnai gali išreikšti daugiau, nei turime galvoje. Tai yra savotiškas suokalbis tarp mūsų ir mūsų žiūrovų, stengiamės jį atrasti improvizuodami. Bandome prarasti kontrolę. Juoko protrūkius taip pat sukelia nerangumo ar net pažeminimo momentai.

D. A.: Improvizacija maitina projekto brandumą. Tačiau tai, kas ekrane atrodo spontaniška, – choreografija ar burleskos elementai – per daug gerai surepetuoti nebeatrodo taip gerai. Tai, kas mums patinka improvizuojant – tai nesėkmės, iš kurių dažnai kyla naujos idėjos.

Apie šį filmą kalbate tarsi apie oro burbulą sudėtingame pasaulyje. Humoras – tai mandagi nevilties išraiška?

D. A.: Humoras yra vienintelis būdas kalbėti apie dalykus, kurie mums iš tiesų rūpi, kurie mus žeidžia. Juokas dažnai eina kartu su tragedija. Tai kūno išraiškos forma, be jokio intelektinio įsikišimo.

F. G.:  Mes einame prieš srovę: griežtumas, cinizmas nėra tie dalykai, kuriuos norėtume tyrinėti. Mes norime privilegijuoti tam tikrą nekaltumą, spontaniškumą, ką nors džiaugsmingo.

D. A.: Mes priešinamės niūrumui ir pesimizmui, kurie dominuoja.

Jūsų rodomas pasaulis yra labai spalvingas, labai ryškus. Kaip dirbate su vizualine puse?

D. A.: Tai sudaro dalį mūsų žodyno. Kai kiti vartoja daug dialogų ar žodžių, mes naudojame daug spalvų. Tą patį darėme ir scenoje, mes to išmokome per savo studijas. Kaip aktoriai, mes net spalvas priverčiame vaidinti!

Kaip pasirinkote aktorę Martos vaidmeniui?

F. A.: Dažnai tokio amžiaus aktorės nebeatitinka savo amžiaus, jos yra per daug gerai išsilaikiusios. Kažkada mes pamatėme vaizdo įrašą, kuriame Emmanuelle Riva savo bute imitavo Chapliną ir šoko. Mes pažiūrėjom įrašą ir nusprendėm, kad jame buvo džiaugsmo, jame buvo naivumo, kuriam neįmanoma atsispirti… Mes jai nusiuntėme savo scenarijų, kuris jai, dievinančiai Keatoną, buvo tarsi vyšnia ant torto jos karjeroje.

Kokie jūsų nauji projektai?

D. A.: Turime dvi idėjas: muzikinė komedija arba kriminalinis filmas. Jei tai bus kriminalinis filmas, savaime suprantama, mes jį darysim sava maniera. O muzikinė komedija, tiesą sakant, nebus tikra muzikinė komedija. Mes nenorime būti saistomi žanrų, nenorime būti talpinami į lentynėles.