Praeitą savaitę airių režisierius Tomas Moore‘as, žinomas iš tokių juostų kaip „Jūros giesmė“ (angl. „Song of the Sea“, 2014 m.) ir „Kelso abatijos paslaptis“ (angl. „The Secret of Kells“, 2009 m.), pristatė savo trečiąjį ilgametražį animacinį filmą „Vikltakiai“ (angl. „Wolfwalkers“). Ką tik pristatytas filmas žiūrovus akimirksniu sugrąžina atgal į spalvingą ir magišką T. Moore‘o pasaulį – tokį, kokį matėme jo ankstesniuose darbuose. Tačiau, panašu, kad paskutinės šios keltiško triptiko dalies stilius pasistūmėjo plėsdamas savo ribas, ką galim pastebėti iš laisvesnių linijų ir aštresnės animacijos.

Pasakojimas, kurio šaknų ieškoti reikėtų airių folklore, nukelia į XIX a. – į grynojo puritonizmo laikmetį, kai vilkai buvo laikomi demonais. Vienuolikmetė Robyn padeda savo tėvui, medžiojančiam paskutinę likusią gaują. Pradžioje ji yra vieniša mergaitė, kurios geriausias draugas yra vanagas, o nuotykiai prasideda tada, kai ji susitinka kitą atskalūnę mergaitę – laukinę Mebhą, vilktakę. Netrukus ir pati Robyn tampa vilktake – dieną ji yra žmogus, tačiau naktį pavirsta į vilką – ir tai tampa nebesuderinama su jos kasdieniu gyvenimu kartu su tėvu. Dar daugiau, istorijos blogiukas Oliveris Cromwellis taip pat keletą kartų pasirodo filme. Čia jis yra vaizduojamas kaip kietaširdis kariškis ir yra grindžiamas tikrai egzistavusiu istoriniu personažu, pagarsėjusiu tuo, kad atšaukė Kalėdas. Jis yra tas, kuris trokšta išguiti visus vilkus, o Robyn šeimos likimas atsiduria jo rankose. „Vilktakiai“ – tai graži pasaka apie draugystę.

Kaip ir anksčiau, T. Moore‘as vėl žaidžia kontrastais tarp blankaus, pilko žmonių pasaulio ir nepalyginamai spalvingesnių gamtos atspalvių. Tačiau atrodo, kad stilius šįkart eina dar toliau: miestas vaizduojamas kaip narvas, be jokios perspektyvos, su truputį klaustrofobiška, niūria pilimi, pilna šešėlių, kai tuo tarpu miškas yra nekalta erdvė. Ir kai mūsų pagrindinė veikėja Robyn žengia vis gilyn į jį, personažų linijos tampa minkštesnės, o animacija netgi dar labiau „laukinė“.

Pristatymo pabaigoje buvo parodytas trumpas anonsas, sukomponuotas iš užkadrinių scenų ir rodantis, kaip animatoriai piešė tiesiai iš natūros konkrečioje vietovėje – Kikenio grafystėje, bei pirmuosius žingsnius, kai eskizai transformavosi į dar pakankami šiurkščią animaciją. Panašu, kad pristatymas pavyko – jį stebėjusi publika galėjo sugriebti dalelę „Vilktakių“ esmės – lyg būtų užuodę Airijos laukų kvapą.