Belgų režisieriai broliai Jeanas-Pierre‘as ir Lucas Dardenne‘ai iš Kanų kol kas nėra grįžę tuščiomis. Šiemet šiame prestižiniame festivalyje jie pristato savo naują darbą „Nežinoma mergina“ (pranc. „La fille inconnue“), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jauna prancūzų aktorė Adèle Haenel. Tai jau septintasis brolių filmas, rodomas Kanų kino festivalyje. Pristatydami konkursinėje programoje dalyvaujantį filmą broliai Dardenne‘ai atsakė į tarptautinės žiniasklaidos klausimus ir atskleidė keletą detalių apie šią juostą.

Ar „Nežinoma mergina“ yra asmeninė moralinė pasaka ar veikiau diagnozė visuomenei?

Lucas Dardenne‘as (L. D.): Abi iš karto. Mus visada domino individai, žmonės, tačiau mūsų darbai yra skirti žiūrovams, kurie juos gali skaityti kaip diagnozės visuomenei pasakojimą. Mus domina veikėja, kuri jaučia atsakomybę dėl to, kad neatvėrė durų tada, kai turėjo tai padaryti, teisindamasi darbo valandomis, nors ištiktųjų ir dėl puikybės. Dėl to ji pradeda tyrimą ir priverčia visus kitus sakyti tiesą, kadangi paaiškėja, kad ir tie visi kiti yra susiję su merginos mirtimi. Atsidurti policijos akiratyje taip pat yra labai asmeniška patirtis: skambinama būtent į jos kabinetą, ji yra kviečiama į apklausą. Ji galėtų to išvengti, tačiau ji to nedaro.

Jean‘as – Pierre‘as Dardenne‘as (J. P. D.): Jau gana seniai norėjome papasakoti apie veikėją, kuri bandytų atitaisyti situaciją, ir kuri būtų gydytoja. Veikėją, kuri nevengtų klausimų ir atsakomybės.

L.D.: Ši veikėja negali ramiai miegoti, apsimesti, tarsi ji nieko nematė, nieko negirdėjo. Be to, ji netgi atsisako geresnio darbo pasiūlymo. Ji yra apklausiama. Ar tai sektinas pavyzdys? Tai paliekame atsakyti patiems žiūrovams. Mes nesistengiame pateikti vienos teorijos, paprasčiausiai sekame pagrindinę veikėją, kuriai palaipsniui vis labiau ir labiau ramybės neduoda šios nežinomos merginos nuotrauka. Tačiau ji ne tik jaučia kaltę: ji imasi veiksmų. Ji parodo šią fotografiją kitiems ir tai pakeičia tuos kitus žmones.

Tikroviškumas yra jūsų kuriamo kino konstanta. Šia prasme, ar šis gydytojos personažas nėra idealus?

J. P. D.: Svarbiausia buvo tai, kaip papasakoti istoriją, kaip personažo egzistavimas galėtų formuoti jo veiksmus, ir kaip šie veiksmai leistų egzistuoti personažui. O kas gali būti gražiau nei filmuoti veiksmus, pasakojančius istoriją, kuri kaip tik ir glūdi mūsų galvose?

Kodėl pasirinkote Adèlę Haenel?

L. D.: Mes su ja susipažinome vienoje šventėje Paryžiuje, kur ji, kaip ir mes, turėjo atsiimti apdovanojimą. Kartu su mūsų prodiuseriu Denis‘u Freyd‘u nusprendėme, kad ji būtų nepakartojama gydytoja Ženi. Bet kadangi iš pradžių šią veikėją įsivaizdavome truputį vyresnę, tai tiesiog ją pajauninome.

Kokia kryptimi norėjote dirbti su savo operatoriumi?

J. P. D.: Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad mes dirbame ir su filmavimo režisieriumi, ir su operatoriumi, kas pasitaiko ne taip ir dažnai, arba tą atlieka vienas ir tas pats žmogus. Dirbame su ta pačia komanda nuo „Pažado“ (pranc. „La promesse“, 1998 m.) laikų. Šįkart atlikome labai daug bandymų naudodami skirtingus apšvietimus, interjerus ir eksterjerus. Galbūt tai kiek poetiška, tačiau pagrindinė mūsų režisūros mintis buvo ta, kad iš pagrindinės veikėjos sklistų šviesa. Be to, mes norėjome, kad ji būtų apšviesta tokiu būdu, kuris nesuteiktų scenai dramatizmo ar sufleruotų, kur reikia žiūrėti.

L. D.: Kartu su Jeanu- Pierre‘u mes visada dviese prieš savo nedidelę vaizdo kamerą parepetuojame įsivaizduojamus judesius. Po to tą patį repetuojame su aktoriais, po ko dažniausiai atsiranda pakeitimų, galiausiai net ir filmuojant viskas evoliucionuoja. Aktoriai, apšvietimas, kadrai – kas mus domina, tai jų santykis. Kamera tarsi netyčia sutinka šviesą. Mūsų darbas yra labai struktūruotas, tačiau norime sukurti netikėtumo įspūdį, tarsi rodomas vaizdas nebūtų paruoštas iš anksto.

Ir vėl pagrindinė jūsų filmo veikėja yra moteris.

L. D.: Mūsų nuomone, moterys yra žmonijos ateitis. Mūsų filmuose būtent jos suima situaciją į savo rankas, jos imasi veiksmų, jos yra laisvos ir tik dėl jų viskas pajuda į priekį.