Neapykanta ir planetos išnaudojimas bei ateities perspektyvos domina daugybę kino kūrėjų visame pasaulyje. Nemažai 67-ajame tarptautiniam Berlyno kino festivalyje parodysimų filmų kalba apie socialinės realybės praeitį, dabartį ir ateitį. Šiemet, kaip pažymi šio festivalio direktorius Dieteris Kosslickas, Berlinalė taps politiniu renginiu.
Berlinalę šiemet atidarys debiutinis Etienne‘o Comaro filmas „Džango“ (angl. „Django“). Kokiu mastu atidarymo filmas nulemia viso festivalio nuotaiką?
Kaip muzikantas, Django Reinhardtas yra žinomas dėl savo ypatingos manieros groti gitara, kadangi jis sukūrė čigonų džiazą (angl. gypsy jazz). Atidarymo filmas pasakoja apie šio muzikanto gyvenimą ir tarptautinę karjerą nuo 1940 iki 1944 m., kai naciai okupavo Paryžių. Būdamas sintas, Django Reinhardtas ir jo šeima buvo persekiojami ir terorizuojami. Kartu su „Džango“ mes pristatome įspūdingą menininko portretą, kuris mums primena apie asmeninio pasipriešinimo jėgą ir meno laisvės būtinybę.
Kiek politinių filmų yra šiemetinėje festivalio programoje?
Atrodo, kad Berlinalė jau dabar tapo politiniu festivaliu, nes naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas Vašingtone pateikia vis daugiau skandalingų temų. Jei politinė darbotvarkė yra prieš gėjus ir lesbietes, mes į tai atsakysime filmų programa apie homoseksualus ir Tedžio apdovanojimu. Ir tai tėra viena iš temų, dėl kurių šis reikalas tampa labiau politinis nei pernai: antroji tema paliečia planetos išnaudojimą ir tai, kaip kolonializmas iki šiol aštrina socialinę realybę daugelyje valstybių net ir dabar. Geras pavyzdys yra Gurinderės Chadhos filmas „Gubernatoriaus namas“ (angl. „Viceroy‘s House“), pasakojantis apie prieš 70 metų pasiektą vadinamąją Indijos „nepriklausomybę“, nusinešusią daugiau kaip milijoną gyvybių ir 12 milijonų gyvenotjų palikti savo namus ir tapti pabėgėliais.
Įvairūs filmai žvelgia atgal į istoriją – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, tam, kad atsektų šiuolaikinio pasaulio pagrindus. Tokie yra Lotynų Amerikos, Afrikos ir Rytų Europos filmai. Tačiau Berlinalėje mes turėsime ir keletą smagių filmų, tokių kaip nuostabi Jospeho Haderio tragiška komedija „Laukinė pelė“ (vok. „Wilde Mause“) iš Austrijos, puiki Agnieszkos Holland juosta „Pėdsakas“ (lenk. „Pokot“) – ekotrileris ir argumentas didesniam žmogaus diskursui su gamta, bei apie šiuolaikinę Angliją pasakojanti socialinė komedija „Vakarėlis“ (angl. „The Party“), kurią režisavo Sally Potter. Bendrai vertinant, tai labai gyvybinga programa.
Šiemet retrospektyvos programa yra dedikuota mokslinei fantastikai. Ar sineastų vizijos tapo tikrove?
Kai kurie režisieriai labai panašiai nuspėjo dabartinių technologijų lankstumą. Jei turėsime omenyje planetos išnaudojimą ir visuotinį atšilimą, mokslinės fantastikos filmai jau tapo tikrove. Pavyzdžiui, savo požiūriu į totalitarinius režimus, mokslinės fantastikos filmai buvo labai pranašiški. Pasakojimai apie sukilėlių valstybę, pavyzdžiui, tokią, kokia parodyta mūsų šiemetinės žiuri pirmininko Paulo Verhoeveno filme „Erdvėlaivio kariai“ (angl. „Starship Troopers“, 1997 m.), tapo realybe viso pasaulio mastu.
Orsono Welles‘o fantastinis pranešimas apie ateivių invaziją, pasklidusią po visą šalį, ką nemažai žmonių 1930 m. palaikė tikrove, labai panašus į žiaurumus, šiuo metu vykstančius Alepe. Pasaulis ir pasaulio reprodukcija – ateities pasaulis ir praeities pasaulis – susijungia vienas su kitu. Dabar prasideda post-faktinių ir netikrų naujienų amžius. Niekas niekuo nebetiki, nes viskuo yra manipuliuojama internete. Atsižvelgiant į tai, tam ir buvo skirta ši retrospektyva, kadangi mokslinė fantastika tapo tikrove.
Ar šiemetinė Berlinalė turi savo motto?
„Berlinalės talentai“ savo motto pasirinko žodį „Drąsa“, kuris taip pat yra ir viso festivalio raktinis žodis. Mums visiems reikia turėti drąsos tam, kad atsilaikytume prieš tuos užkulisinius poltikus iki pačios viršūnės – ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje. Žmonės turi pabusti ir nustoti spoksoti į savo „Twitter“ ir „Facebook“ paskyras – kitaip jie praleis svarbius sprendimus, tokius kaip „Brexit“.
