Primityvų animacinį filmuką galime sukurti bet kuris iš mūsų – tam tereikia tik greitai skleidžiamų užrašų knygelės lapelių kampučių su pozas ar formas keičiamais piešinėliais. O štai sukurti filmuką, ar net jų seriją, kuri atneštų gražaus pinigo beigi pasaulinę šlovę, nėra taip paprasta.

Nors pati idėja ar siužetas nebūtinai turi būti labai sudėtingi. Bene labiausiai pasaulyje atpažįstami ir daugiausiai jų kūrėjams atnešę pajamų amerikietiškų animacinių filmukų herojai – katinas Tomas ir peliukas Jerry beveik visose iš 162 “Tom & Jerry“ serijų daro tą patį: sprunka ir gaudo, pešasi ir taikosi – ir tebėra mielai žiūrimi bet kurio amžiaus žiūrovų jau daugiau kaip 70 metų. Jie beveik nekalba, tik juokiasi arba rėkia. Jų filmukuose daug rasistinių stereotipų, elegantiškai rūkoma (pastaruoju metu tai jau perdaroma arba cenzūruojama). Be to, „Tom & Jerry“ yra bene patys žiauriausi pasaulyje animaciniai filmukai ir jų herojai nuolat kaltinami neįtikėtinu smurto demonstravimu bei sadizmu. Tomas ir Jerry naudoja visas žmonijos sukurtas žudymo priemones – bombas ir nuodus, kirvius ir kulkas. Šių filmukų herojai yra perkertami per pusę, suraikomi it dešra, susprogdinami, kratomi elektros šoku, praryjami ir išvis pritaiko beribę fantaziją vienas kitą kankindami (tiesa, nė viename „Tom & Jerry“ epizode neišvysite kraujo) – tačiau vis tiek atsigauna (Tomas yra miręs ar žuvęs vos penkiose serijose) ir tęsia tą pačią nesudėtingą siužetinę liniją– katinas bando pagauti peliuką, peliuka sprunka, ir visa tai sukelia daug triukšmo bei betvarkės.

Bet žmonėms tai vis tiek patinka. Mat, kad ir kuo bebūtų kaltinami Tomas ir Jerry, jie atspindi tą pagrindinį Holivudo kūrėjų principą, kuris pavertė ir juos viso pasaulio herojais – mažas ir silpnas personažas laimi prieš didelį ir galingą, ir viskas šiame pasaulyje yra įmanoma… Ypač animacijos pasaulyje, kur viskas yra dar labiau nei įmanoma.

AUKSINĖ HOLIVUDO ANIMACIJOS ERA

Nors pirmuosius savo animacinius filmus žmonija kūrė dar gyvendama olose ir urvuose, ekrane jis pasirodė 1900 metais – tai buvo filmukas „Stebuklingas piešinys“ („The enchanted drawing“). XX amžiaus pradžioje (žinoma, iki kompiuterių atsiradimo) stulbinanti animacijos technologija, turinti daugiau vaizdo galimybių nei tradicinis filmavimas (giluminiai vaizdo efektai – 3D pirmtakai, nematytų spalvų gamos) sparčiai plėtėsi, tačiau savo „aukso amžiaus“ sulaukė tik 1928 metais, kai piešti herojai prabilo. Ketvirtajame dešimtmetyje atsiradę piešti herojai – Peliukas Mikis, Antinas Donaldas, Triušiukas Bagsis, meilutė Betty Boop ar jūreivis Pop-Eye populiarumu nenusileido gyviems aktoriams, o tuo metu rinkoje dominavusio didžiausio visų laikų animacijos korifėjaus Walto Disney sukurtas „bendro marketingo“ principas (animacinių herojų atvaizdus dėti ant plataus vartojimo prekių kaip pridėtinės vertės katalizatorių) išgelbėjo daug kompanijų nuo bankroto Didžiosios Depresijos metais.

Didžiausia animacinių filmų neteisybė visada glūdėjo tame, kad žmonės beveik niekada nežinojo, kas tokie iš tikrųjų sukūrė jų mėgiamus herojus. Pavyzdžiui, W.Disney filmuose ilgai buvo matoma tik Walto Disney pavardė, ir 1941 metais streikavę jo studijos darbuotojai, atliekantys visą juodžiausią darbą, be kita ko reikalavo ir savo pavardžių paminėjimo bent jau filmų titruose. Holivudo šlovės alėjoje yra plokštė su Max Fleischer (1883-1972) pavarde, tačiau retas žino, kad tai būtent jis dirbdamas „Paramount“ studijoje sukūrė tokius personažus kaip Betty Boop, jūreivis Pop-Eye ir Supermenas. „Warner Bros.“ studija bandžiusi sukurti savo animacijos padalinį kovai su Waltu Disney dar trečiajame dešimtmetyje, ir persiviliojo buvusius „Walt Disney Productions“ animatorius Hugh Harman ir Rudolfą Isingą, kurie sukūrė „Looney Tunes“ filmukų seriją, Porky Pig kiaulaitę, Antiną Dafį, Triušiuką Bagsį, kurių dėka 1942 metais „Warner Bros Animation“ padalinys savo apyvarta aplenkė netgi Walto Disney kompaniją. Tačiau pačių jų kūrėjų pavardes pasaulio vaikams taip ir liko nežinomos…

MGM studijoje animacijos reikalai klostėsi kiek sunkiau – į verslo analus kaip viena didžiausių šimtmečio klaidų pateko kompanijos boso Louiso Mayerio atsisakymas pirkti iš kažkada dar niekam nežinomo animatoriaus Walto Disney siūlomą personažą Peliuką Mikį – “graužikas trijų metrų ekrane tik gąsdins nėščias moteris”, – taip teigė L.Mayeris ir vėliau dėl to graužė nagus. Buvusiam pagrindiniam Walto Disney dailininkui Ubui Iwersui (kuris, beje, ir sukūrė Peliuką Mikį), nusivylusiam tuo, kad visa šlovė už Peliuką Mikį atitenka Waltui Disney, perėjus į MGM, vis dėlto nepavyko sukurti ką nors ypatingesnio ir pakartoti savo patrono šlovės. Studija pasamdė buvusį žurnalistą Fredą Quimby (1886-1965) sukurti animacijos padalinį. Tuo metu MGM didžiausias viltis dėjo į serialą „Captain and the kids“, kuriam vadovavo būsimasis „Tom & Jerry“ krikštatėvis Williamas Hanna.

HANNA SUTINKA BARBERA

Williamas Denby Hanna (1910-2001) gimė Melrouzo miestelyje Niu Meksiko valstijoje, airių imigrantų šeimoje. Studijavo žurnalistiką, tačiau metė studijas prasidėjus Didžiajai Depresijai, per kurią vertėsi įvairiais darbais statybose ir automobilių plovyklose. 1930 metais svainio padedamas įsitaisė pasiuntiniu mažoje Los Andželo kompanijoje, kūrusioje vinjetes įvairiems kino filmams. Ten paaiškėjo, kad W.Hanna moka gražiai piešti, ir netrukus jis perėjo į „Harman-Ising“ animacinių filmų studiją, tiekusią „Looney Tunes“ seriją „Warner Bros.“ kompanijai. Nors W.Hanna neturėjo jokio profesinio išsilavinimo, jis greitai tapo Spalvinimo padalinio vadovu, taip pat rašė muziką ir dainas. 1937 metais MGM studija jį sugundė didesniu atlyginimu, ir ten perėjęs W.Hanna pradėjo vadovauti kuriant „Captain and the kids“ serialą. Deja, šis patyrė finansinį krachą, o pats W.Hanna buvo pažemintas iki eilinio istorijų kūrėjo…

Jo darbinis stalas stovėjo priešais kito animatoriaus Josepho Barberos stalą, ir jie greitai tapo draugais, kaip vėliau paaiškėjo – visam likusiam gyvenimui.

Josephas Rolandas Barbera (1911-2006) gimė, augo ir mokėsi Niujorke, imigrantų iš Sicilijos šeimoje, tokioje konservatyvioje, kad net augdamas jis kalbėjo tik itališkai. Tėvas turėjo net tris kirpyklas Manhetene, tačiau visą pelną pralošdavo kauliukais, o galiausiai, pralošęs ir pačias kirpyklas, paliko šeimą, kai Josephui buvo 15 metų.

Jau pirmoje klasėje paaiškėjo, kad J.Barbera gerai piešia ir yra smagus pasakorius. Vis dėlto baigęs mokyklą 1928 metais, J.Barbera susidomėjo boksu ir rimtai planavo tapti profesionalu. Nepavyko, ir kur kas geriau sekėsi pardavinėti savo pieštas karikatūras bei komiksus žurnalams. 1932 metais jis gavo darbą „Van Beuren“ animacinių filmų studijoje, ten įgijo reikiamų įgūdžių kuriant scenarijus, ir 1937 metais atvyko į Kalifoniją, kur įsidarbino MGM studijoje.

Viename iš pirmųjų gamybinių pasitarimų su F.Quimby ir W.Hanna, J.Barbera pasiūlė katino ir peliuko idėją. Skirtingai nuo tuo metu vyravusių animacinių filmų tendencijų, J.Barberai atrodė svarbu, kad pagrindiniai herojai būtų du: “tai kelia konfliktą, gaudynes ir veiksmą”. Vis dėlto iš pradžių W.Hanna, o ir kiti studijos darbuotojai tokią idėją įvertino neigiamai, nes, anot jų, ji buvo “neoriginali” – tai atrodė apgailėtina Peliuko Mikio nuotykių imitacija. Tačiau J.Barbera laikėsi savo ir sukūręs scenarijų filmukui “Kačiukas gauna lupti” (“Puss gets the boot”), šia idėja užkrėtė ir W.Hanną. F.Quimby iš pradžių nenorėjo skirti lėšų filmuko gamybai, tačiau W.Hannai ir J.Barberai pagrasinus, kad jie grįš pas „Harman-Ising“, nusileido. 1939 metais Hanna ir Barbera pristatė savo pirmąjį filmuką apie katiną Džasperą (Jasper), kuris namuose gaudydamas peliuką Džinksą (Jinnx) sulaužo fikusą, ir šeimininkė pagrasina, kad išmes katiną lauk, jei jis dar ką nors sudaužys ar sugadins. Peliukas tuo naudojasi ir svaido viską, kas dūžta, taip erzindamas katiną, kuris suplukęs daro tvarką ir sukasi iš padėties.

1940 metais sumontuotas „Puss gets the boot“ buvo išsiųstas kino teatrams, o J.Barbera ir W.Hanna užsiėmė kitais darbais. MGM vadovybė naująjį filmuką įvertino neigiamai, o pačią idėją pavadino „nuvalkiota“: „argi žiūrovai nėra atsikandę pelės?“, dar kartą aiškiai užsimindami apie istorinį skaudulį – Walto Disney Peliuką Mikį. Tačiau netrukus kino teatrų savininkai ir distrubutoriai pranešė, kad žiūrovams „Puss gets the boot“ labai patinka ir jie laukia tęsinio. Tais pačiais metais šis filmukas buvo nominuotas ir „Oskarui“.

W.Hanna ir J.Barbera vėl buvo suvesti į vieną komandą temai plėtoti. MGM animatorius Johnas Carras laimėjo 50 dolerių premiją sugalvojęs naujus vardus herojams – Tomas ir Jerry (Tomas yra tipiškas amerikietiškas katino vardas, ir net „Warner Bros.“ herojus Sylvesteris iš pradžių taip pat vadinosi Thomas). O W.Hanna ir J.Barbera nusprendė išplėsti „medžiotojo-aukos“ standartinę schemą. Peliukas Jerry vietoje to, kad būtų „bėjėgė auka“, tapo galingu kovotoju ir dažnai netgi akivaizdžiai stipresnio priešininko Tomo kankintoju. Taip jie tapo vizualiai „geriausiais priešais“, ir tik po daugelio metų tapo draugais…

J.Barbera kūrė istorijas, o W.Hanna prižiūrėjo filmų gamybą. Nors kiekvieno filmuko siužetas atrodo nesudėtingas, bet pasirodė, kad egzistuoja begalės gaudynių ir grumtynių variacijų. Keitėsi ir Tomo išvaizda, iš pradžių jis atrodė realistiškesnis ir vaikšiojo tik keturiomis, po to pakilo ant dviejų letenų ir įgavo smagesnę išraišką.

Septyniolika metų W.Hanna ir J.Barbera dirbo tik Tomui ir Jerriui. Per tą laikotarpį „Tom & Jerry“ net keturiolika kartų buvo nominuoti „Oskarams“, ir laimėjo septynis. Tačiau atsiimti „Oskarų“ į sceną lipo tik vienas Fredas Quimby – taip buvo įprasta tais laikais – kaip vyriausiasis projekto prodiuseris, nors prie kūrybos proceso jis nebuvo prikišęs nė piršto. Tai tęsėsi iki 1955 metų, kol F.Quimby nepasitraukė į pensiją, o MGM Animacijos padalinio vadovais pagaliau tapo W.Hanna ir J.Barbera.

Ne visai laiku… Šeštojo dešimtmečio viduryje, sparčiai plečiantis televizijai, Holivudo studijos pradėjo mažinti biudžetus animaciniams filmams, skirtiems rodymui kino teatruose. O netrukus paaiškėjo, kad perdaryti senus animacinius filmukus televizijos formatui yra kur kas pigiau ir pelningiau, nei kurti naujus, todėl MGM 1956 metais nusprendė uždaryti savo Animacijos padalinį. Taip ir buvo padaryta 1957-aisiais, W.Hannai ir J.Barberai išleidus paskutinę 114-ąją „Tom & Jerry“ seriją, dirbant MGM kompanijoje.

Tais pačiais metais atleistieji W.Hanna ir J.Barbera įkūrė savo studiją „Hanna-Barbera Productions“ (jie metė monetą, siekdami nustatyti, kieno pavardė bus pavadinime pirmoji) ir ėmėsi kurti savo serialus. Juos išgarsino tokie šedevrai, kaip „The Flinstones“ (pirmasis animacinis serialas, skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiems), „The Jetsons“ (ateities „Flinstounų“ versija), „Scooby-Doo“, „The Smurfs“ ir „Yogi Bear“, o J.Barberos sugalvotas „Flinstounų“ šūksnis „yabadabadoo!“ netgi tapo bendrine amerikiečių leksikono dalimi.

W.Hannai ir J.Barberai pavyko sukurti sėkmingiausią septintojo dešimtmečio animacinių televizijos filmų ir šou kompaniją. Kartu jie sukūrė daugiau nei 3000 animacinių filmų (išverstų į 28 kalbas) ir 2000 personažų. Jie patys laimėjo septynis „Oskarus“ ir aštuonis „Emmy“ apdovanojimus. Jų duetas buvo legendinis. Kaip verslo ir kūrybiniai partneriai jie kartu praleido ištisus 60 metų nė karto nesusipykę (Williamas Hanna mirties patale juokavo, kad artimesnė už J.Barberą jam vis dėlto buvo žmona – su ja jis kartu pragyveno 64 metus). Paklaustas, kaip jiems pavyko išlaikyti tokį tandemą, W.Hanna atskleidė, kad jie praktiškai nebendraudavo po darbo – galbūt ir dėl skirtingų pomėgių. W.Hanna mėgo leisti laiką šeimoje, o J.Barbera – su Holivudo žvaigždėmis. W.Hanna mėgo laisvalaikį leisti kalnuose ir gamtoje, o J.Barbera – paplūdimiuose ir jachtose. Tačiau jie nuostabiai jautė vienas kitą.

1966 metais W.Hanna ir J.Barbera pardavė savo studiją „Taft Broadcasting“ korporacijai už 12 milijonų dolerių, kuri 1986 metais buvo parduota Tedo Turnerio korporacijai jau už 320 milijonų (Patys Hanna ir Barbera liko studijos vadovais iki 1991 metų), ir 1999 metais buvo sujungta su “Time Warner” kompanija, “Warner Bros.” savininke, kuriai šiuo metu ir priklauso „Tom & Jerry“ teisės.

BANDYMAI ATGAIVINTI TOMĄ IR JERRY

1960 metais MGM atkūrė „Tom & Jerry“ projektą. Siekiant sumažinti išlaidais, nauji filmukai buvo kuriami užsienyje, beje, netgi už „geležinės uždangos“ – Čekoslovakijoje. Amerikiečių režisierius Gene Deitchas, gyvenęs su žmona čeke Prahoje, vietinės kompanijos „Rembrandt Films“ studijoje 1961 metais sukūrė trylika naujų „Tom & Jerry“ serijų (per Čekoslovakijos televiziją “Tom & Jerry“ pirmą kartą buvo parodyti tik 1988 metais…). Juose jau nebebuvo “Made in Hollywood, U.S.A” užrašo titruose, tačiau vengiant akivaizdžių sąsajų su komunistais, čekiški animatorių vardai pakeisti į amerikietiškus (taip Vaclavas Lidlas tapo “Victor Little” ir pan.)

G.Deitchas visada teigė, kad jam nepatiko W.Hannos ir J.Barberos sukurti „Tom & Jerry“ filmukai dėl nuolatinio smurto, juodo humoro, paremto kito kančia, kerštu ir neskoningu juodaodės moters kaip tarnaitės įvaizdžiu. Tačiau G.Deitcho sukurtais kūriniais Tomo ir Jerry gerbėjai liko nepatenkinti – keistuose, futuristiniais efektais perpildytose serijose skambėjo prasta muzika, naujas katino savininkas baltaodis žiauriai kankino patį Tomą, kuris net nekėlė jokios grėsmės Jerriui, nes tas pats šeimininkas tam nuolat sutrukdydavo. Nė viena iš naujų „Tom & Jerry“ serijų nebuvo nominuota „Oskarui“, ir 1962 metais MGM nutraukė kontraktą su G.Deitchu.

1963-1967 metais MGM užsakymu kitas amerikiečių režisierius Chuck Jones jau JAV sukūrė dar 34 naujus „Tom & Jerry“ epizodus, ir akivaizdu, kad tai padarė būdamas lengvai apsvaigęs nuo narkotikų. Šios serijos pasižymėjo psichodelikos doze ir eksperimentiniu šeštojo dešimtmečio animacijos stiliumi. Pasikeitė ir herojų išvaizda – Tomas sulyso, papilkėjo, gavo tankesnius antakius, ilgesnę uodegą ir plaukuotesnius skruostus, o Jerrio akys bei ausys padidėjo. 1965 metais senos ir naujos “Tom & Jerry“ serijos pradėtos rodyti per JAV televiziją, stipriai redaguotos – panaikinus rasistines užuominas, afroamerikietišką žargoną. Tomo šeimininkė juodaodė Dvibatė Mamulė („Mammy Two Shoes“) pavirto baltaode moterimi ar net paaugle. Beje, 1967-2000 metais „Tom & Jerry“ filmukai Europoje (netgi Sovietų Sąjungoje) buvo rodomi  visiškai necenzūruoti.

1975 metais Tomas ir Jerry grįžo pas savo tėvus W.Hanną ir J.Barberą – jų studijoje buvo sukurti dar 48 naujos serijos. Dabar peliukas ryšėjo raudoną peteliškę, o ir dėl smurtą televizijoje reguliavusių įstatymų Tomas ir Jerry jau nebebuvo nesutaikomais priešais, atvirkščiai, jie tapo gerais draugais. Vis dėlto ir šie epizodai žiūrovams nepatiko – jiems norėjosi gaudynių ir kovos.

Paradoksalu, nes būtent smurtu „Tom & Jerry“ buvo kaltinami visais laikais ir visose šalyse. Ir serialo kūrėjų pastangos paversti katiną su pele draugais buvo bevaisės. „Nes mes niekada nenorėjome išmokyti savo žiūrovo kovos veiksmų ar sadizmo“, – kadaise juokėsi Josephas Barbera, atsakydamas į pedagogų kaltinimus žiaurumu, – „visų pirma, net vaikai suvokia, kad ‚Tom&Jerry‘ herojai – ne žmonės, ir veiksmas vyksta ne realiame pasaulyje. Antra, tai nėra sudėtinė mūsų, realaus pasaulio dalis, todėl kiekvienas žiūrovas nuo to, ką pamato animaciniame filme, pasąmonėje atsiriboja, nes to pakartoti iš principo neįmanoma – bet tuo pačiu ir nori išvysti tai, kas jam dažniausiai neprieinama. Trečia, niekas vaikams geriau nepaaiškina ‚herojaus-antiherojaus‘ koncepcijos, kaip animaciniai filmai. Nes visų šių filmukų pagrindinė idėja ta, kad bet kuris iš mūsų gali nugalėti stipresnį už save – ne nuolankiai pasiduodamas, o pasikliaudamas išmintingumu, vikrumu, geru humoro jausmu, tebūnie ir sėkme… Tai yra pamokos visam likusiam gyvenimui“

Matyt, todėl išties žiūrovai visada ir norėjo tik tarpusavyje kovojančių Tomo ir Jerry…

Trečią kartą Tomas ir Jerry grįžo pas W.Hanną ir J.Barbera 1990 metais, kai rinkoje atsirado mada kurti senų herojų vaikus, palikuonis ir atžalas. 1991 metais ekranuose pasirodė „Tom & Jerry Kids“ – kaip ir jų tėvai kadaise, jie vėl kovojo vienas su kitu. Jerry atžala ryšėjo raudoną peteliškę, o štai Tomas Jaunesnysis – raudoną kepuraitę. Gaudynės ir grumtynės dominavo ir pirmajame pilnametražiame filme „Tom & Jerry: The Movie”, išleistame 1992 metais. Jos dominuoja ir šiais laikais tebeleidžiamose komiksų knygelėse bei kompiuteriniuose žaidimuose.

2012 metais “Cartoon Networks“ paskelbė savo planus atgaivinti „Tom & Jerry“ projektą ir sukurti naujas serijas, tačiau kol kas tai tebelieka tik planais.