Mėnesio režisierius. Michael Mann

Kino portalas „Buvau Kine“ šiandien pradeda naują rubriką „Mėnesio režisierius“. Kiekvieną mėnesį mūsų komanda susikoncentruos į vieną režisierių, jo gyvenimą, kūrybinį stilių ir, svarbiausia, jo sukurtus filmus.

Natūralu, kad tokią rubriką galima pradėti tik nuo ryškios asmenybės ir bet koks žmogus, susipažinęs su amerikiečio Michaelo Manno gyvenimu bei kūryba, pasakytų, jog šis režisierius yra bene geriausias įmanomas pasirinkimas. Savo lėtu ir kruopščiu darbu garsėjantis režisierius jau sausio 23 d. Lietuvos kino teatrams pristatys naujausią savo filmą „Programišiai“ (angl. „Blackhat“). Ta proga šiuo straipsniu pristatome įspūdingą M. Manno karjerą, pasižymėjusią neįtikėtinu atsidavimu savo darbui bei kino ir televizijos pakeitimu.

Karjerą pradėjo Europoje

Michaelas Kennethas Mannas gimė 1943 metų vasario 5 dieną smulkių krautuvininkų šeimoje. M. Mannas augo prasčiausiuose Čikagos rajonuose ir ne kartą pažymėjo, kad aplinkoje vyravęs smurtas, nežinia dėl tėvų finansinės ateities ir jau vaikystėje dirbtas darbas padarė itin didelę įtaką jo filmams ir visai karjerai.

Kitaip nei daugelis režisierių, M. Mannas nepraleido vaikystės svajodamas apie darbą kine. Tik tuomet, kai jis studijavo Medisono-Viskonsino universitete, būsimasis režisierius gavo progą susipažinti su geriausiais kino kūrėjų darbais. Tame pačiame universitete, kuriame jis gavo anglų kalbos bakalauro diplomą ir įsimylėjo istoriją, M. Mannas pamatė legendinę režisieriaus Stanley Kubricko komediją „Daktaras Streindžlavas“ (angl. „Dr. Strangelove“). Iki šių dienų M. Mannas šį filmą įvardina kaip pagrindinį postūmį kurti filmus, parodžiusį, kad norint sukurti populiarų kiną nėra būtina paaukoti savo kūrybiškumą ir originalumą.

Kadras iš filmo „Daktaras Streindžlavas“
Filmas, pastūmėjęs M. Manną imtis filmų kūrybos –  „Daktaras Streindžlavas“

Po universiteto septintajame dešimtmetyje M. Mannas išvyko į Londoną ir ten baigė Londono kino mokyklą. Joje jis susipažino su tokiais žymiais kūrėjais kaip Ridley Scottas bei Alanas Parkeris, kurie kartu su juo filmavo reklamas įvairiems produktams. Reklamų įtaką M. Mannui galima pamatyti daugumoje jo filmų – reklamose didžiulis dėmesys yra skiriamas jų vizualiniam stiliui, o specifinis M. Manno stilius nuo jo darbų yra tiesiog neatsiejamas.

Dar būdamas Europoje režisierius buvo pastebėtas JAV televizijos NBC žinių laidos prodiuserių, kurie M. Manno paprašė vykti į Prancūziją ir nufilmuoti 1968 metais Paryžiuje įsiplieskusius protestus, vedamus valdžia pasipiktinusio jaunimo. Būtent šį darbą ir būtų galima pavadinti M. Manno karjeros pradžia. Grįžęs į Londoną, režisierius sukūrė trumpametražį filmą „Jaunpuri“, paremtą jo paties potyriais Prancūzijoje, kuris 1970 metų Kanų kino festivalyje laimėjo žiuri prizą ir tapo pirmuoju rimtu M. Manno karjeros darbu.

Televizijoje išmoko kruopštumo ir autentiškumo

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje į JAV sugrįžęs režisierius kuriam laikui pasirinko kurti serialus. Kelis metus nesukūręs nieko įsimintino (išskyrus vieną dokumentinį filmą), M. Mannas paprašė savo draugo ir buvusio serialo „Havajai 5.0“ (angl. „Hawaii Five-O“) scenaristo Roberto Lewino, kad šis supažindintų režisierių su televizijos serialų kūrimo subtilybėmis. Greitai supratęs serialų rašymą, M. Mannas parašė kelias populiarių televizijos projektų „Starskio ir Hečo“ (angl. „Starskey and Hutch“) bei „Vegaso“ (angl. „Vega$”) serijas, tačiau pastovų ir jam didžiausią naudą davusį darbą jis surado tik seriale „Policijos istorija“ (angl. „Police Story“).

„Policijos istorija“ buvo 1973 metais prasidėjęs ir penkis sezonus rodytas antologinis serialas, kurio kiekviena serija turėjo naujus veikėjus ir naują istoriją, tačiau visuomet pasakojo apie policininkų darbo subtilybes. Serialą kūrė buvęs policininkas Josephas Wambaugh, kuris ypač didelį dėmesį kreipė į kiekvieną policininkų pateikimo detalę. J. Wambaugh buvo pirmasis žmogus, kuris M. Mannui parodė, kaip svarbu yra kiekvieną istoriją perteikti kuo arčiau tikro gyvenimo ir nepraleisti jokios smulkmenos.

Šias pamokas režisierius pritaikė jau 1979 metais sukurdamas televizijos filmą „Džeriko mylia“ (angl. „The Jericho Mile“), filmuotą tikrame kalėjime. Prieš filmo kūrimą M. Mannas praleido daugybę laiko mokindamasis kalėjimo žargoną, analizuodamas rasinį susiskirstymą tarp kalinių ir versdamas pagrindinius filmo aktorius praleisti kuo daugiau laiko bendraujant su kaliniais. Lėtu filmavimu pasižymėjusio filmo kruopštumas atkreipė į save platesnės auditorijos dėmesį. „Džeriko mylia“ ne tik laimėjo „Emmy“ bei Režisierių gildijos apdovanojimą, buvo parodytas Europos kino teatruose, bet ir parodė žiūrovams, jog televizijos filmai taip pat gali būti rimti ir aktualūs, kadangi iki tol jų reputacija buvo itin skurdi.

Pirmasis filmas – karjeros viršūnė

M. Mannas netruko pasinaudoti jį aplankiusia sėkme. Ilgai taupęs pinigus, gautus už visus savo kūrinius, režisierius galiausiai pasiryžo įkurti savo filmus bei serialus kuriančią prodiusavimo kompaniją „Michael Mann Productions“. Tai M. Mannui davė absoliučią kūrybinę laisvę, kurios jis taip siekė nuo pirmųjų savo karjeros akimirkų. Kompanija „Michael Mann Productions“ televizijai padarė didžiulę įtaką sukurdama du serialus – „Majamio policija“ (angl. „Miami Vice“) ir „Nusikaltimo istorija“ (angl. „Crime Story“). Prie šių dviejų devintajame dešimtmetyje rodytų serialų M. Mannas ilgainiui dirbo vis mažiau, tačiau kruopštus policininkų darbo pateikimas, įdomūs muzikiniai takeliai, plaukianti ir veiksmą akylai perteikianti režisūra buvo neabejotina M. Manno įtaka šiems serialams.

Nuo savo serialų režisierius atitolo būtent dėl to, kad jo, kaip kino kūrėjo karjera jau buvo prasidėjusi. 1981 metais sukurtas filmas „Vagis“ (angl. „Thief“) buvo pirmasis pilnametražis M. Manno filmas, rodytas kino teatruose ir iki šiol laikomas vienu geriausių (kartais – ir pačiu geriausiu) režisieriaus darbu. „Vagis“ pasakojo istoriją apie profesionalų įsilaužėlį, kuris nusprendžia užbaigti savo kriminalinę karjerą susidėdamas su mafija paskutiniam savo darbui. Šis filmas yra vienas retų atvejų, kai režisierius filmą praleidžia ne ieškodamas savo stiliaus, o jį labai aiškiai pateikdamas, dėl ko „Vagis“ žiūrovus stipriai paveikia ir emocine, ir istorijos pasakojimo prasme.

Kadras iš filmo „Vagis“
Kultinis aktorius Jamesas Caanas pirmame rimtame režisieriaus M. Manno filme „Vagis“

Jau šiame filme yra panaudojami pagrindiniai firminiai M. Manno darbų elementai – psichodelinė muzika, daug vizualinių kontrastų turinčios scenos bei vienišas pagrindinis veikėjas. Jį šiame filme įkūnijęs Jamesas Caanas ir pats ne kartą pripažino, jog „Vagyje“ jis sugebėjo atskleisti visą savo talentą ir būtent čia yra geriausias jo vaidmuo, net jeigu jo vaidyba „Krikštatėvyje“ (angl. „The Godfather“) taip pat nepalieka abejingų. Perpildytas įsimintinų scenų, sunkių veikėjų ir įdomių dialogų, „Vagis“ išlieka bene geriausiu M. Manno kūrybos atspindžiu.

Pirmasis Hanibalo pasirodymas kine

Kaip bebūtų keista, po dažnai šedevru vadinamo „Vagies“ sukūrimo M. Mannas pasuko antgamtinių filmų keliu. 1983-iaisiais sukurta „Slėptuvė“ (angl. „The Keep“) sutartinai ir kritikų, ir žiūrovų yra įvardijama kaip prasčiausias M. Manno darbas. Savo tiesiu ir aiškiu (net jeigu ir intriguojančiu) siužetu dabar pasižymintis režisierius į šį siaubo filmą sujauktai sudėjo viską – nacius, priešistorinius demonus, žydus ir veiksmą Rumunijoje. Filmo negelbėjo net tarptautinė kūrybinė komanda, kurioje buvo tokie aktoriai kaip Ianas McKellenas bei Scottas Glennas. „Slėptuvė“ neturėjo nei stiprių veikėjų, nei aiškaus siužeto, tačiau dėl originalaus stiliaus šis filmas vis dar išlieka įdomiu ir neįprastu reginiu.

Po šio suklupimo, tiesa, M. Manno kurtų filmų sąraše negalima atrasti darbo, kuris neatrado savo auditorijos. 1986 metais sukurtas filmas „Žmonių medžiotojas“ (angl. „Manhunter“) parodė, kad „Vagies“ sėkmė toli gražu nebuvo atsitiktinumas. Filmas buvo parašytas paties M. Manno, kuris adaptavo Thomaso Harriso romaną „Raudonasis drakonas“ (angl. „Red Dragon“), kuriame pirmą kartą pasirodo garsiausias mūsų dienų serijinis žudikas Hanibalas Lekteris. „Žmonių medžiotojas“ buvo pirmasis Hanibalo pasirodymas didžiuosiuose ekranuose ir čia jį įkūnijo britas Brianas Coxas.

Kadras iš filmo „Žmonių medžiotojas“
„Žmonių medžiotojas“ arba pirmasis susitikimas su Hanibalu Lekteriu

Net jeigu filmas, kuriame buvo siekiama žudiko istoriją pateikti kaip įmanoma tikroviškiau, skyrėsi nuo ateities filmų apie Hanibalą, įkūnijamą Anthony Hopkinso, bei šiuo metu rodomo serialo „Hanibalas“ (angl. „Hannibal“), tai buvo visiškai kitoks legendinio žudiko pateikimas. Šiame filme M. Mannas nevengė savo tradicinių scenų, apšviestų neoninėmis spalvomis, tuščių kambarių, Hanibalą ne taip grėsmingai pateikiančio muzikinio takelio ir didesnio dėmesio veikėjams nei pačiam siužetui. Turbūt dėl to „Žmonių medžiotojas“ kartais yra įvardijamas kaip per ilgai besitęsiantis filmas, tačiau tai yra M. Manno filmas ir tokia kritika nėra visiškai adekvati.

„Paskutinis mohikanas“ ir „Karštis“ – ambicingiausi projektai

Kiti du M. Manno darbai yra patys ambicingiausi jo projektai, besiskiriantys savo tematika, tačiau turintys itin aiškią režisieriaus viziją. Praėjus šešiems metams nuo „Žmonių medžiotojo“, 1992 metais M. Mannas sukūrė „Paskutinį mohikaną“ (angl. „The Last of the Mohicans“), sukurtą pagal to paties pavadinimo Jameso Henimore‘o Cooperio romaną. Paties romano, tiesa, M. Mannas neskaitė – filmą jis kūrė remdamasis 1936 metų knygos ekranizacijos scenarijumi, prieš kurdamas siekęs sužinoti tik knygos siužetą, ne atmosferą. M. Manno ekranizacija, kurioje taip pat buvo pasakojama apie aštuonioliktojo amžiaus viduryje vykusį prancūzų ir indėnų karą, turėjo visiškai savitą balsą ir požiūrį į daugeliui žmonių gerai žinomą istoriją.

Kadras iš filmo „Paskutinis mohikanas“
Kadras iš filmo „Paskutinis mohikanas“

„Paskutinis mohikanas“ kino mėgėjams kartu parodė ir vieną įdomiausių kūrybinių duetų. Savo kruopštumu garsėjantis M. Mannas šio filmo pagrindinį vaidmenį skyrė aktoriui Danieliui Day-Lewisui, kuris už savo vaidybą 1989 m. filme „Mano kairioji pėda“ (angl. „My Left Foot“) jau buvo laimėjęs Oskarą. M. Mannui, kuris kurdamas „Vagį“ keturis mėnesius praleido su tikrais vagimis, o visas „Žmonių medžiotojo“ dekoracijas sukūrė kruopščiai stebėdamas FTB patalpas, dėl savo darbo besiaukojantis D. Day-Lewisas buvo tikras atradimas. Būtent su šiuo filmu aktorius kino bendruomenei parodė savo autentiškumą, nusprendęs rimtai įsijausti į aštuonioliktą amžių ir kelis mėnesius praleisti laukinėje gamtoje, kurioje jis pats medžiojo ir tiesiog siekė išgyventi. Dueto pastangos nenuėjo veltui – net jeigu „Paskutinis mohikanas“ pasižymėjo itin sunkiu filmavimu svilinančiame karštyje bei „Fox“ studijos vadovų spaudimu pačiam M. Mannui, filmas galiausiai tapo neeiliniu epu, labiau besistengiančiu perteikti aštuoniolikto amžiaus žmonių mąstymą ir gyvenimą nei patį knygos siužetą.

Po trijų metų, tiesa, M. Mannas pasaulį pribloškė dar labiau. 1989 metais sukūręs serialu netapusią pilotinę seriją, vėliau tapusią paprastu televizijos filmu „LA Takedown“, režisierius daugybę laiko praleido vis labiau tobulindamas šį scenarijų. Galiausiai 1995 metais pagal jį buvo sukurtas filmas „Karštis“ (angl. „Heat“), kuriame pagrindinius vaidmenis įkūnijo du geriausi savo kartos aktoriai – Alas Pacino ir Robertas De Niro. Nors jie abu vaidino „Krikštatėvio“ trilogijoje, iki šio filmo aktoriai dar niekada nebuvo nufilmavę bendros scenos. Čia jie tapo leitenantu ir bankų plėšiku – didžiausiais priešais, kurių kruopščiai sukonstruotos bendros scenos yra neabejotina kino klasika.

Pirmoji legendinų aktorių, Alo Pacino ir Roberto De Niro akistata filme „Karštis“
Pirmoji legendinų aktorių, Alo Pacino ir Roberto De Niro akistata filme „Karštis“

Tai, jog „Karštis“ buvo sukurtas pagal tikrą istoriją, o filme vaidino du geriausi kino aktoriai, į kūrinį atkreipė visą žiniasklaidos dėmesį, tačiau filmo kūrybinė komanda niekad neužmigo ant laurų. M. Mannas čia ir toliau tęsė autentiškumo paieškas – masinio susišaudymo scenose dalyvavę menkiausi statistai praleido daugybę laiko su tikrais FTB pareigūnais, išmoko šaudyti tikrus šovinius ir atrodė kaip tikri pareigūnai. A. Pacino ir R. De Niro šiame filme pademonstravo bene paskutiniuosius rimtus ir dėmesio vertus savo vaidmenis, ir netgi jų elgesys filmavimo metu gniaužė kvapą – matydamas, kad prieš save turi du didžiausius kino talentus, M. Mannas pradėjo mažiau dėmesio kreipti į savo ilgai kurtą scenarijų ir duetui liepė kuo daugiau improvizuoti. Rezultatas – du įspūdingi ir sudėtingi veikėjai, kurių bendravimas tapo pagrindine priežastimi, dėl ko „Karštis“ yra dažniausiai įvardijamas kaip geriausias M. Manno darbas.

Naujausi filmai – modernumo pavyzdys

Po „Karščio“ M. Mannas jau galutinai užsitikrino vietą geriausių režisierių sąrašuose. Vėlesni jo filmai sekė užtikrintą sėkmės receptą, kuris eilinį kartą pasižymėjo M. Manno lėtumu ir dėmesiu detalėms. Kitas jo kūrinys pasirodė tik 1999 metais. „Informatorius“ (angl. „The Insider“) pasakojo apie tikrą istoriją, kai vienoje JAV žinių laidoje pasirodė aukštą rangą tabako versle turintis vyras, papasakojęs apie kruopščiai slepiamas šio verslo subtilybes. Filme ir vėl vaidino A. Pacino bei režisieriaus filmuose pirmą kartą pasirodęs Russellas Crowe, kurie įkūnijo dar vienus M. Manno sukurtus veikėjus, kuriems jų darbas yra svarbiausias dalykas gyvenime. Dėl „Informatoriaus“ M. Manną pagaliau rimtai pastebėjo Oskarų balsuotojai, kurie šį filmą nominavo net septyniose kategorijose, tačiau nelaimėjo nei vienoje jų.

Kadras iš filmo „Informatorius“
Russellas Crowe filme „Informatorius“, už kurį jis pirmąkart buvo nominuotas Oskarui

2001-ųjų filmas „Ali“ (angl. „Ali“) buvo biografinė drama apie vieną geriausių visų laikų boksininkų Muhammadą Ali ir geriausią jo karjeros dešimtmetį. Tiesioginis biografijos atpasakojimas buvo tiesmukiškiausias M. Manno bandymas iš įvairių situacijų išspausti visą įmanomą tikroviškumą. Šis filmas, net jeigu ir veikiantis geriau kaip biografija nei draminis kūrinys, pasauliui parodė, jog Willas Smithas nėra vien komikas – už pagrindinio vaidmens įkūnijimą šiame filme jis buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui.

2004 metais sukurtas „Nakties įkaitas“ (angl. „Collateral“) buvo vienas įdomiausių pastarojo meto M. Manno režisūrinių sprendimų. Filmas yra sukurtas kaip kruopšti ir siaura drama apie žudiką, kuris paima taksi vairuotoją savo įkaitu. Didžioji filmo dalis yra praleidžiama mažose patalpose, sukuriant veikėjų artumo jausmą, tačiau vizualinis filmo stilius stebina ne ką mažiau. M. Mannas filmo dienines scenas filmavo su skaitmenine kamera, o naktines – juostine, taip sukurdamas dar gilesnį tamsos pateikimą. Tomas Cruise‘as čia sukuria vieną dramatiškiausių savo karjeros vaidmenų, tačiau būtent taksi vairuotoją įkūnijęs Jamie Foxxas už savo vaidmenį gavo Oskaro nominaciją. Tais pačiais metais jis buvo nominuotas Oskarui už filmą „Rėjus“ (angl. „Ray“), kurį galiausiai ir laimėjo.

Kadras iš filmo „Nakties įkaitas“
Žilas ir brutalus Tomas Cruise’as filme „Nakties įkaitas“

Paskutiniai du M. Manno filmai buvo kiek saugesni režisieriaus darbai. 2006 metais pasirodė „Majamio policija“ (angl. „Miami Vice“) – filmas, sukurtas pagal M. Manno serialą, o jeigu konkrečiai – pagal vieną jo seriją. Filme yra nemažai tradicinio režisieriaus veiksmo perteikimo, tačiau jis buvo užgožtas žiniasklaidos ir žiūrovų nusistatymo prieš patį filmo perdirbimą, o projektu nepasitikėjimą išreiškė ir pagrindiniai jo aktoriai Colinas Farrellas ir Jamie Foxxas. 2009-ųjų darbas „Visuomenės priešai“ (angl. „Public Enemies“) dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje supriešino Johnny Deppo ir Christiano Bale‘o herojus. „Visuomenės priešai“ buvo tas retas filmas, kai M. Mannas susikoncentravo į filmo siužetą vietoje pagrindinių veikėjų, ir net jeigu stilistine prasme skaitmeniniu būdu nufilmuota dvidešimtojo dešimtmečio pirmoji pusė atrodė įspūdingai, dramine prasme pats filmas buvo paviršutiniškas.

Populiarus ir tuo besididžiuojantis režisierius

Pats M. Mannas viešumoje rodosi retai ir net jeigu nevengia atskleisti daugelio paslapčių apie savo filmus, apie asmeninį gyvenimą kalba labai nenoriai. Yra pranešimų, kad iš Londono aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis grįžo dėl nepavykusios pirmosios santuokos, tačiau tai nėra patvirtinta. Dabar žinoma tik tiek, jog M. Mannas gyvena su žmona ir turi keturias dukteris. Šią informaciją yra privaloma žinoti žmonėms, kurie režisierių kaltina moterų diskriminacija. Išskirtinai visi jo filmai pasakoja apie vienišus, sunkiai dirbančius, asmeninio gyvenimo nesusitvarkančius vyrus. Moterų, kaip ir humoro, filmuose beveik nematyti, o retai pasirodančios veikėjos būna labai paviršutiniškos. M. Mannas supranta gyvenimą vienam tikslui pašventusių vyrų mąstymą ir tuo naudojasi, o jo filmams tai padeda itin stipriai.

Akimirka iš filmo „Ali“ filmavimo aikštelės
Akimirka iš filmo „Ali“ filmavimo aikštelės

Būtent dėl to autentiškumas režisieriaus filmuose yra pagrindinis įsakymas. Nežinia, kiek laiko M. Mannas praleidžia tyrinėdamas savo filmų temas, tačiau tai, ko jis reikalauja iš aktorių, jau tapo savotiškomis legendomis. Jau minėti „Džeriko mylios“ ir „Vagies“ pavyzdžiai buvo tik pradžia. Pavyzdžiui, kurdamas filmą „Nakties įkaitas“ jis sumąstė, jog T. Cruise‘as savo įkūnijamą šnipą geriausiai išplėtos persekiodamas visus kūrybinės komandos narius, susižinodamas jų kruopščius kiekvienos dienos tvarkaraščius ir „nužudydamas“ juos priklijuodamas lipnius popieriukus ant jų nugarų. Dėl savo vaidmens J. Foxxas taip pat privalėjo daug laiko vairuoti taksi.

Galiausiai, tiesa, M. Mannas yra tas pats žmogus, kuris susižavėjo S. Kubricko „Daktaru Streindžlavu“. Šį filmą pamatęs režisierius nusprendė kurti originalius, turinčius ryškų stilių, tačiau kartu ir labai populiarius filmus. M. Manno stilius, su veikėjų mąstymą išryškinančia muzika ir įdomiomis kompozicijomis pasižyminčia režisūra, yra nesupainiojamas su niekuo kitu. Jo niekas nepavadintų snobu – M. Mannas atvirai kuria filmus dėl to, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių ir kad jie kino teatrų nepaliktų nusivylę. Režisierius nėra tas tradicinis senosios kartos atstovas, kuris įsitvėręs laikosi juostinio filmavimo stiliaus – M. Mannas dabar jo atsisakė galutinai ir pripažįsta modernumą, ne jam griežtai priešinasi.

Režisierius M. Mannas ir aktorius Chrisas Hemsworthas filmo „Programišiai“ filmavimo aikštelėje
Režisierius M. Mannas ir aktorius Chrisas Hemsworthas filmo „Programišiai“ filmavimo aikštelėje

Jis kartu ir nepamiršta savo pirmųjų namų – televizijos, į kurią prieš kelerius metus sugrįžo režisuoti serialą „Sėkmė“ (angl. „Luck“), pasakojusį apie žirgų lenktynes, kuriame vaidino Dustinas Hoffmanas, tačiau serialas po pirmojo sezono buvo nutrauktas dėl gyvūnų sužalojimo. Televiziją M. Mannas įvardija kaip nuostabią priemonę plėtoti veikėjus ir ne vieną kartą yra pabrėžęs, kad diskusijos, kas yra geresnis – kinas ar televizija, – neturi visiškai jokios vertės.

Tokių autentiškų ir į kūrybinį procesą visą save paneriančių režisierių visoje kino istorijoje yra santykinai nedaug, tačiau M. Mannas yra neabejotinai vienas jų. Tik jis pats nemėgsta būti vadinamas idealistu. Anot jo, idealistas yra žmogus, kuris nesugeba atskirti reikšmingų detalių nuo nereikšmingų.

M. Mannas tai sugeba. Jo preciziški, sunkūs ir sudėtingi filmai yra geriausias to pavyzdys.

Filmografija:

1981 m. „Vagis“ (angl. „Thief“)

1986 m. „Žmonių medžiotojas“ (angl. „Manhunter“)

1992 m. „Paskutinis mohikanas“ (angl. „The Last of the Mohicans“)

1995 m. „Karštis“ (angl. „Heat“)

1999 m. „Informatorius“ (angl. „The Insider“)

2001 m. „Ali“ (angl. „Ali“)

2004 m. „Nakties įkaitas“ (angl. „Collateral“)

2006 m. „Majamio policija“ (angl. „Miami Vice“)

2009 m. „Visuomenės priešai“ (angl. „Public Enemies“)

2015 m. „Programišiai“ (angl. „Blackhat“)

Naujausias režisieriaus Michaelo Manno filmas „Programišiai“ Lietuvos kino teatrus pasieks sausio 23 dieną.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles