Kriminaliniai veiksmo filmai visuomet mus gundo pačiomis įvairiausiomis temomis. Ir visos jos yra įdomios, nes tai yra susiję su kriminaliniu pasauliu. Dar įdomiau, kai visi šie nusikaltimai būna perkeliami į mums dabar, atrodo, taip pažįstamą, bet kartu ir visiškai nežinomą, nesuprantamą ir nepaliečiamą virtualią erdvę. Mes turime išmaniuosius telefonus, nešiojamus kompiuterius, be galo galingą bevielį ar mobilųjį internetą, tačiau nė nenumanome, kaip visi šie mūsų gyvenimą palengvinantys daiktai ir kūriniai gali vieną dieną tiesiog užgriūti mus kaip cunamis, kurio banga nušluos ne tik mus, bet ir dar kelis tūkstančių žmonių, esančių aplink. Šiais laikais esame taip pripratę prie technologijų ir taip jomis pasitikime, kad net nepagalvojame, kad jos gali būti ir labai skaudžių pasekmių priežastimi. Būtent su didžiausiais kibernetinės erdvės pavojais mus ir bando supažindinti režisierius Michaelas Mannas naujausiame savo kriminaliniame veiksmo filme „Programišiai“.

Turinys

Nikas Hatavejus – tikras programavimo genijus, kuris kartą nuklysta netinkama linkme ir už savo klaidas turi kalėjime atsėdėti 15 metų. Jam pasiseka, kai jo jaunystėje sukurto kodo dalis atsiduria naujausio pasaulines rinkas puolančio kompiuterinio tinklo užkrate. Taip į Niką atkreipia dėmesį JAV ir Kinijos saugumo agentūros, kurios sutinka išleisti Niką į laisvę, jei jis suras pasaulio saugumui grėsmę keliantį kibernetinį nusikaltėlį. Taip prasideda ne tik virtuali, bet ir tikra, be galo pavojinga kelionė po visą pasaulį.

Galima drąsiai sakyti, kad Michaelas Mannas yra tikras kriminalinių filmų virtuozas. Pradedant bankų apiplėšimais, baigiant gangsterinėmis juostomis, režisieriui puikiai pavyksta sukurti savo veikėjus ir jiems į rankas įkišti ginklą. Režisierius ir šiame filme išlaiko tik jam tipiška filmo kūrimo bruožą, kurį gali iškart atspėti kiekvienas filmų mėgėjas, matęs bent 4-5 jo darbus. Ir ši išlaikoma tendencija yra gerai, M. Mannas išlieka ištikimas sau ir dar kartą bando sukurti kažką stipraus ir užkabinančio. Dalinai, jam tai pavyksta.

Labai gaila, bet scenarijus tampa bene didžiausia filmo problema. Savaime suprantama, kad prie jo nagus pridėjo ir pats režisierius, tačiau pagrindinį darbą atlikęs Morganas Davisas Foehlas savo rašymo debiutu pasirodė labai vidutiniškai. Juostos istorija įsivažiuoja be galo lėtai, todėl jau po pirmo pusvalandžio darosi sunku nusėdėti kėdėje. Labiau pavargęs žiūrovas, tikėtina, galėtų ir užmigti patogioje kino salės kėdėje. Galima sakyti, kad pirmojoje kriminalinio (pabrėžiu) veiksmo filmo dalyje veiksmo pritrūko. Vyrauja ilgi pokalbiai, kuriuos bandoma praskiesti ne itin šmaikščiais posakiais ar nevykusiais atsikirtimais. Labiausiai keistas dalykas – įpinta meilės istorija (prie veiksmo filmo čia dar yra ir šiek tiek draminių elementų), kuri išvyniojama taip greitai, kaip saldainis iš spalvoto blizgančio popierėlio. Iškyla klausimas, ar išvis šis vingis buvo reikalingas, o jei taip, tai kodėl nebuvo palikta bent šiek tiek daugiau dramatizmo ir intrigos, galėjusios išlaikyti klausimą iki, tarkim, kokios nors labai reikšmingos juostos vietos? Sunku paaiškinti tokį sprendimą. Dialogai filme yra labai įvairūs. Vieni veikėjai kalba labai gerai, kiti – nuvalkiotomis klišėmis, tad bendrame kontekste gauname vidurkį.

Kai kurie veiksmo scenų sprendimai atrodė sunkiai suvokiami. Stebint filmą matėsi daug logikos klaidų, kai scenaristas parašė labai kvailas scenas. Ir sunku suvokti, kaip tiek veiksmo filmų sukūręs režisierius pro akis praleido tokius elementarius dalykus. Juk specialieji policijos būriai neišleidžia vieno žmogaus į priekį, automobiliai susišaudymų metu statomi kaip priedanga, o ne šiaip kažkur numetami. Ir dar, elementari žmogiška logika diktuoja, kad į tave skriejant kulkoms automatiškai ieškomasi kur prisidengti. Ne kompiuterinį žaidimą žaidžiam. Tik galima pridėti pliusą, kad kulkos visgi gali skrieti kiaurai jūrinį konteinerį. Ir tai yra logiška, nes jūriniai konteineriai nėra pagaminti iš 5 cm storio švino plokščių.

Bet be klaidų galima paminėti ir vieną ypatingai didelį pliusą – kitataučiai veikėjai, šiuo atveju kinai, pagrinde kalbėjo savąja kalba. Ir tai atrodė be galo gerai, stilingai ir labai džiugino. Dabar sunkiai rasi kino kūrėją, kuris ryžtųsi svarbius pokalbius leisti kalbėti amerikiečiams nesuprantama kalba. Tai, kartu, ir iššūkis, su kuriuo turėjo susidurti ir pats scenaristas. Bet už susitvarkymą galima pagirti.

Dar vienas M. Manno bruožas – stebuklingai gražiai pateikiami naktiniai miestai. Ar būtų filmuojama iš oro, ar nuo žemės, paplaukusi įvairių spalvų paletė negali nežavėti bet kurio filmą stebinčio žiūrovo. Džiugino ir ne naktiniai miestų vaizdai, bet jie buvo pakankamai paprasti, gal net kiek apšepę, užtat naktinis vaizdas tiesiog alsavo romantika. Ypatingai, kai vienu metu buvo šaudoma iš 5-10 automatinių ginklų.

Filmo veikėjai nesijautė visiškai išpildyti. Taip, pagrindinė filmo komanda, kovojanti su galingu tarptautiniu nusikaltėliu atrodė neblogai, teisėsaugos atstovai net labai įtikinamai, tačiau stebėti Niką, galingą ir augalotą vyrą, gerai dirbantį kompiuteriais, buvo sunku. Atrodė, kad veikėjas yra pasimetęs dėl savo būties ir niekaip neapsisprendžia, ką jam geriau valdyti – klaviatūrą ar pistoletą.

Techninė pusė

Su šia sritimi filmas tikrai smarkiai pasigerina savo vertinimus. Juostos garso takelis vietomis gal ir blankokas, tačiau apjungus viską į vieną gauname visai neblogai sudėliotą muzikinį filmo papildymą. Ypatingai daug muzikinės kompozicijos suteikdavo veiksmo scenoms, kurios irgi buvo labai stiprios.

Specialieji efektai, galima sakyti, buvo ypatingai geri. Tik duomenų vaikščiojimas sistemomis atrodė keistas ir senamadiškas. Kita vertus, tai yra kiek kitoks požiūris į tai, ką mes įpratę stebėti jau nuo „Trono“ laikų – ilgas ištisines juostas. Sprogimai atrodo išties gražiai. Sulėtinti sprogimai atrodo dar gražiau. Per daug neišduodant, galima pasakyt, kad bene geriausia scena – Mercedes-Benz sprogimas. Kraują stingdantis reginys.

Kinematografija šiame filme tikrai gera. Išlaikomas M. Manno filmams būdingas drebančios kameros efektas, kai veiksmas pateikiamas ypatingai realistiškai ir judriai, tačiau drebėjimo nepadaugina ir žiūrovo tikrai neims pykinti. Ypatingai veiksmo scenose kamera juda tiesiog nepriekaištingai. Išties, labai aukštas kinematografo Stuarto Dryburgho darbas. Fakelų jūros scena buvo nufilmuota taip efektingai, kad porą kartų net ėmė raibti akyse, tačiau nuo to kilo tik dar didesnis malonumas.

Vaizdo montažas taip pat labai geras. Perėjimai tarp scenų atrodo atlikti sklandžiai, be reikalo nešokinėjama nuo vieno vaizdo, prie kito, techniškai nesimatė jokių klaidų. Garso montažas taip pat labai kokybiškas. Galima pagirti filmo kūrėjus, kurie taip atsakingai derino kiekviena atskirą garsą ir tai labai jaučiama. Jei susikoncentruojant į šūvių garsus, skirtingose erdvėse šūvio garsas skambėjo vis kitaip. Smagu girdėti, kaip kinta šūvių garsas tunelyje, dauboje ar aukštesnėje, visiškai atviroje erdvėje. Jei pastarojo vietoj iššaunantis pistoletas skambėjo kaip plekštelėjimas, tai dauboje garsas kiek skardesnis, sunkesnis. Kiekvienas bent kažkiek susidūręs su iššaunančiais ginklais tikrai tą supras.

Aktoriai

Pagrindinį vaidmenį juostoje atlikęs Chrisas Hemsworthas labai keistai žiūrėjosi programišiaus vaidmenyje. Ir pagrinde todėl, kad jis sunkiai gebėjo įtikinti, kad geba rašyti ypatingai sudėtingus kodus. Bet jam išėjus į gatves viskas pasikeitė. Šaudymai, bėgiojimai ir susirėmimai atrodė tikrai neblogai, o geriausiai aktorius pasirodė paskutinės „kovos“ scenoje, kuri buvo tikrai labai efektingai. Greitis, jėga ir nepriekaištingi refleksai privertė žandikaulį atvėpti. Taigi, žiūrint bendrai, aktorius pasirodė visai gerai.

Jo partneris iš Kinijos buvo įkūnytas Leehomo Wango. Tai vienas labiausiai įtikinamų filmo aktorių, kuris buvo labai įsijautęs į savo vaidmenį. Jo vaidinamas Davajus labai gerai atrodė ekrane ir įtikino kiekvienu veiksmu.
Romantiniu objektu tapusi Wei Tang taip pat pasirodė neblogai, tačiau didelio susidomėjimo jos veikėja nesukėlė. Bent jau žiūrovams salėje, o ne pagrindiniam veikėjui.

Gana stiprų ryšį su žiūrovais sugebėjo užmegzti du antraplaniai aktoriai, suvaidinę teisėsaugos pareigūnus iš JAV – Viola Davis ir Holtas McCallany‘is. Abu šie aktoriai sugebėjo parodyti savo veikėjus taip, kad dėl jų veiksmų jau antroje filmo pusėje kildavo intriga, palaikymas pavojingose scenose ir kovoje dėl išlikimo.

Filmo blogiečiai visiškai nesugebėjo įtikinti savo tikslu. Pagrindinį antagonistą ir kompiuterių asą sukūręs Yorickas van Wageningenas žiūrėjosi labai silpnai, jo pateiktas veikėjas labiau erzino, nei kėlė baimę. Toks veikėjas visiškai nesugebėjo atskleisti savo plano blogio ir žiūrovas lieka nesupratęs, kam jam apskritai dėl visko stengtis ir ką daryti.

Jo partneris, marionetė žudikė Ritchie‘is Costeris atrodė baisus tik dėl savo tikrai labai nedraugiškos fizionomijos. Faktas, kad šis aktorius niekaip negalėtų suvaidinti gerojo veikėjo, tad būti nuolatiniu blogiečiu jam jau yra nulemta. Nieko įspūdingo šis aktorius taip pat neparodė, bet bent jau savo veidu galėjo kurti psichopatą žudiką.

Verdiktas

„Programišiai“ tikrai nėra geriausias režisieriaus Michaelo Manno darbas. Ganėtinai silpnas scenarijus, nuobodžiai ir lėtai vystoma siužetinė linija ir kiek geresni nei vidutiniški aktorių pasirodymai šiek tiek liūdina. Nepaisant to, režisierius sugeba dar kartą pristatyti žadą atimančią techninę pusę, kurioje dominuoja aukšto lygio operatoriaus darbas, patrauklūs specialieji efektai ir įtraukiantis garso takelis, o viskas apjungiama labai geru montažu.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles