Oskarui už 2005 metais pasirodžiusią biografinę dramą „Kapotė“ nominuotas režisierius Bennettas Milleris sugrįžta su dar vienu, tikrais faktas paremtu filmu, pasakojančiu apie dar vieną ekscentrišką asmenybę. Vos ketvirtą pilnametražį filmą po „Kruizo“, „Kapotės“ bei šešiems Oskarams nominuotos dramos „Žmogus pakeitęs viską“ pristatantis režisierius jau gali pasidžiaugti pirmais šio filmo laimėjimais, prasidėjusiais prestižiniame „Kanų kino festivalyje“ ir besitęsiančiais karščio kupiname 2014-ųjų metų apdovanojimų sezone.

Apie ką mes čia…

1984 metų Los Andžele vykusių Olimpinių žaidynių čempionas Markas Šulcas patenka į ekscentriškojo milijardieriaus Džono du Ponto akiratį. Nesuskaičiuojamus turtus turintis vyras pasiūlo jaunuoliui prisijungti prie jo „Lapių medžiotojo“ komandos ir taip pasiruošti 1988 m. Olimpiadai. Nė nedvejodamas, Markas sutinka su šiuo pasiūlymu, kuris žada jam didelius pinigus ir dar didesnę šlovę, tačiau jis nė nenutuokia, koks paranojikas ir šizofrenikas yra iš pirmo žvilgsnio ramus ir geraširdis filantropas.

Kūrinio vidus

Kiekvienas režisieriaus Bennetto Millerio filmas tampa nemažu įvykiu kino industrijoje. Nors šis kino kūrėjas savo filmografijoje turi vos tik du pilnametražius vaidybinius filmus ir vieną dokumentinį, tačiau kiekvienas jų tapo puikiu pavydžiu, kaip reikia kurti biografinio žanro juostas, paremtas tikrais įvykiais. Tiesa, tenka prisipažinti, jog meilę šiam kino kūrėjui jaučiu dėl 2005 metais pasirodžiusio filmo „Kapotė“, pasakojančio apie vieną svarbesnių rašytojo Trumano Kapotės gyvenimo etapų, kuris tapo mano vienu mėgstamiausiu filmu, kurį karts nuo karto peržiūriu norėdamas pasimėgauti tikru meno kūriniu.

Ketvirtasis režisieriaus filmas, sukurtas pagal niūrią ir ne itin pozityvią istoriją, parašytą scenaristų E. Maxo Frye‘io ir Dano Futtermano, tapo vienu laukiamiausiu mano 2014 metų filmu. Ir iš karto pripažinsiu, juosta tikrai nenuvilia. Filmas išlaiko firminį ir ganėtinai tamsų režisieriaus stilių bei tikrovišką ir pesimistiškai atrodančią atmosferą. Taip, filmas nėra iš tų juostų, kuri leistų atsipalaiduoti ir patirti komfortą nuo peržiūros. Šis filmas pristato rimtą trijų žmonių gyvenimo dramą, kuri su kiekviena scena perauga į būsimą tragediją.

Siužetinė filmo linija prasideda nuo pagrindinio juostos veikėjo Marko pristatymo, jo gyvenimo rutinos ir noro išeiti iš savo vyresnio brolio šlovės šešėlio. Besiruošiant pasaulio imtynių čempionatui ir vėliau 1988 metų Olimpiadai, Marką pastebi milijardierius Džonas du Pontas. Nuo šios pažinties prasideda visas nelengvas pasakojimas, kuris leidžia žiūrovams iš labai arti susipažinti ne tik su personažais ir jų gyvenimo būdu, bet taip pat ir su įdomia ir ne taip dažnai kinuose pasirodančia imtynių sporto šaka.

Juostą galima padalyti į kelis etapus ir tris skirtingas istorijas, kurios apjungia visą šį pasakojimą į brandų filmą. Pirmasis etapas – pagrindinio veikėjo pasiruošimas čempionatui ir Olimpiadai ir jo gyvenimas iki susipažinimo su Džonu du Pontu. Matome nelabai laimingo ir brolio šešėlyje gyvenančio Marko paveikslą. Vaikinas visais įmanomais būdais stengiasi perlipti save, tapti geresniu žmogumi ir sportininku. Tokią jo būklę matome pirmas dvidešimt minučių, kol neateina laikas apsigyventi milijardieriaus ir naujo darbdavio rezidencijoje. Taip prasideda antrasis etapas, kurio metu rodoma draugystė tarp dvejų skirtingų ir vieno tikslo siekiančių žmonių. Markas ir Džonas progresuoja, jie laimi ir tampa dar artimesni, tačiau būtent šis suartėjimas Markui reiškia nutolimą nuo šeimos ir brolio, kuris stengėsi skirti jam tiek pat dėmesio, kaip ir savo šeimai. Broliškos meilės drama ir jų santykių aiškinimasis irgi tampa vienu iš svarbesnių šio filmo aspektų. Priartėjus prie paskutinės filmo dalies drama perauga į tragedijos kupiną užsklandą, kuri laiko įtampoje iki paskutinio svarbaus filmo kadro. Bežiūrint į bendrą šio filmo vaizdą, pasidaro liūdna ir pikta. Pikta dėl to, kad kai kurie žmonės praranda žmogiškumą ir stato žmogaus gyvybę žemiau nei savo beprotiškų norų siekimą. Būtent tokie jausmai aplanko po šios rimtos, tamsios ir liūdnos juostos peržiūros.

Kalbant apie istorijas, tai dėmesio sulaukia trys pagrindiniai juostos personažai, kurie ir tempia ant savo pečiu šį pasakojimą ir padaro iš jo įtampos kupiną dramą. Kai kas gal ir pasakytų, jog filmas žiūrisi nuobodžiai ir šiek tiek vientisai, tačiau nereikia pamiršti, jog stebint tokį rimtą žvilgsnį į ganėtinai charizmatiškus ir pagal tikrus įvykius paremtus personažų gyvenimus, kitaip būti ir negali. Faktais manipuliuojantys scenaristai labiausiai atskleidžia Džono du Ponto svajonės peraugimą į ligą, paranoją, kuri galiausiai privedė prie beprasmės tragedijos. Ypatingai taikliai parodomas šio žmogaus gyvenimo būdas ir jo aplinka, o tiksliau – beprasmis turtingo žmogaus gyvenimas, kuriam nerūpi niekas kitas, tik jo užgaidos ir noras patirti malonumą nuo kitų žmonių įtikimo jam. Taip pat filme dominuoja ir dvejų brolių santykiai, jų nesusitarimai ir Džono du Ponto maniakiškas noras juos sukiršinti, kad pasiektų norimą rezultatą imtynių čempionate. Marko ir Deivo Šulcų asmenybės irgi atskleidžiamos ganėtinai įdomiu būdu, tačiau galiausiai abu jie žengia skirtingais keliais. Abu jie nuo pradžios iki pat filmo pabaigos tiesiog apsikeičia vietomis, tačiau ar tai jiems atneša laimę? Deja, jie užsideda sau ant kaklų kilpas, kurias bet kuriuo momentu gali patraukti jais manipuliuojantis ir žmonių gyvenimais žaidžiantis milijardierius.

Pasibaigus juostai galima dar ilgai sėdėti kino salės kėdėje ir galvoti apie pamatytą filmą, todėl galiu jį įvertinti kaip vieną iš įdomesnių praėjusių metų projektų. Jis net tampa pamokančiu pasakojimu, pabrėžiančiu vieną dalyką – šeima turi būti virš visko, o aklas pasitikėjimas geraširdžiais nepažįstamaisiais gali privesti prie nelaimės. Galbūt juostai ir nepasiseks pelnyti Oskarų, tačiau ji be abejonės išliks vienu iš tų retų kino projektų, kuriuos be jokių dvejonių rekomenduočiau pamatyti kiekvienam brandaus kino mylėtojui.

Techninė juostos pusė

Iš įdomesnių juostos techninės pusės sprendimų galima paminėti išties nuostabų kompozitoriaus Bobo Simonseno sukurtą garso takelį, kuris savo monotoniškais skambesiais sudaro ganėtinai gerą pamatą filme vystomos siužetinės linijos atmosferai. Viso filmo metu galime išgirsti labai žinomus muzikinius kūrinius, kaip Bobo Dylano dainą „This Land is Your Land“ ir Davido Bowie „Fame“.

Kameros darbas filme neblogas. Labiausiai buvo susikoncentruota ties veikėjais ir jų daromais sprendimais, veiksmais ir veido mimikomis. Pasidžiaugti kraštovaizdžiai irgi galime, ypač puikiai atrodo kadrai laukuose, kuriuose dominuoja stipri vienatvės išraiška. Žinoma, filmas su tokiu operatoriaus Greigo Fraserio darbu nepriartina mūsų prie ekrane vykstančio veiksmo, tačiau galime pasijausti lyg žiūrėdami spektaklį apie trijų žmonių dramą.

Sklandus filmo montažas ir geras garsas bežiūrint filmą leidžia jausti tikrą malonumą. Pati istorija vystoma monotonišku ir gana vientisu būdu, tačiau parodyti įvykiai sugeba pritraukti dėmesį prie bendro šio filmo pateikimo. Laikais kartais sustoja vietoje, todėl filmui einant link pabaigos sukeliama didesnė įtampa, kuri ir tampa viso šio darbo pažiba.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinė filmo trijulė, aktoriai Chaningas Tatumas, Steve‘as Carrelas ir Markas Ruffalo sudarė ne tik nuostabų tandemą, tačiau kartu sugebėjo savo personažais perteikti ypatingai sunkią dramą, kuri ir buvo sutelkta ties žmonių likimais ir požiūriu į žmogaus galimybes, siekiant įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus.

Pagrindinis juostos vaidmuo atiteko Chaningui Tatumui, įkūnijusiam legendinį JAV imtynininką ir Olimpinį čempioną Marką Šulcą. Iš karto galiu pagirti aktorių už jo puikų pasiruošimą šiam vaidmeniui. Matosi, jog jis progresuoja, jo vaidyba jau tampa ne tokia monotoniška, jis pagaliau sugeba emocionaliai perteikti vaidinamą veikėją. Tikrai, jei man kas nors prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad Ch. Tatumas gali tapti visai geru aktoriumi, būčiau skaniai nusijuokęs. Išties rimtas ir įsimintinas aktoriaus indelis į šį, vieną iš geresnių pastarųjų metų, filmą.

Didžiausia filmo žvaigžde visgi tampa komikas Steve‘as Carrelas, kuris save pateikė visiškai kitokiame amplua. Nusimetęs eilinio kvailelio kaukę, aktorius įkūnijo vieną geriausių metų vaidmenų ir, tenka pripažinti, patį brandžiausią ir tiesiog geriausią savo karjeros vaidmenį. Jo suvaidintas Džonas du Pontas toks nuostabus, jog gali pamiršti, kad jį vaidina serialo „Ofisas“ pažiba. Jeigu aktorius ir toliau imsis tokių vaidmenų, galiausia gausime dar viena puikų draminį aktorių, kuris atsiskleidė plačiai auditorijai ganėtinai vėlai.

Aktorius Markas Ruffalo, kuriam atiteko Deivo Šulco vaidmuo, taip pat pradžiugina. Įtikinama ir labai natūrali vaidyba, o svarbiausia, kad jo personažas turi daugiausiai prasmingų dialogų, kurie išsakomi atitinkamai svarbiais viso šio filmo momentais. Belieka tik palinkėti Oskaro nominacijos už šį jo pasirodymą.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė ir tokie žinomi veidai kine, kaip Sienna Miller, Guy‘us Boydas ir Vanessa Redgrade, tačiau nė vienas jų neturėjo kokios nors įtakos šiame filme. Jie tiesiog atliko savo darbą papildydami pagrindinių herojų atsiskleidimą.

Verdiktas

„Foxcatcher“ – tai dar viena puiki režisieriaus Bennetto Millerio dovana biografinių dramų mylėtojams, kurioje atskleidžiamas visas purvinas vieno žmogaus siekis įgyvendinti savo užsibrėžtus norus bet kokia kaina, netgi ir žaidžiant žmonių likimais, lyg gyvenimas būtų šachmatų partija. Tai taip pat ir filmas, pasakojantis apie nelaimingą trijų žmonių gyvenimo kryžkelę, kurioje sportas, šeima, draugystė ir šlovė persipina tarpusavyje ir atskleidžia jų visų veidus iš dar nematytos pusės. Unikalios ir tikrai pagarbos vertos pagrindinių aktorių vaidybos, įtaigaus ir nenuobodaus scenarijaus, stiprios režisūros ir įdomios istorijos, paremtos tikrais įvykiais, dėka, filmą galima prirašyti prie geriausių 2014-ųjų metų juostų sąrašo, kuris be abejonės atsidurs kovoje dėl Oskarų.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Kristina / 2015 sausio 21

    Pastabėlė: „Aktorių kolektyvinis darbas“ ketvirtoje pastraipoje vietoje Deivo Šulco parašyta Kevino 🙂 O šiaip tai labai stiprus filmas ir nebloga recenzija!