Scenaristas Davidas Koeppas, prisidėjęs prie tokių didelio biudžeto filmų kaip „Misija: neįmanoma“ („Mission: Impossible“, 1996 m.), „Juros periodo parkas“ („The Lost World: Jurassic Park“, 1997 m.), „Panikos kambarys“ („Panic Room“, 2002 m.), „Žmogus voras“ („Spider-Man“, 2002 m.), „Pasaulių karas“ („War of the Worlds“, 2005 m.), „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ („Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Scull“, 2008 m.), „Angelai ir demonai“ („Angels &;Demons“, 2009 m.) scenarijų kūrimo, kartas nuo karto išbando savo jėgas ir režisūroje. Tiesa, kol kas ne itin sėkmingai.
Lygiai kaip neitin sėkmingai paskutiniu metu vaidmenis ir filmus renkasi vienas chameleoniškiausių Holivudo aktorių Johnny Deppas, sulaukęs kritikos tiek už nevykusį vampyro Barnabo Kolinso vaidmenį Timo Burtono „Nakties šešėliuose“ („Dark Shadows“, 2012 m.), tiek už indėnu Tonto perkrikštyto ir į Laukinius Vakarus perkelto, tačiau iš esmės niekur nedingusio kapitono Džeko Sperou pasirodymą Gore‘o Verbinski vesterne „Venišas klajūnas“ („The Lone Ranger“, 2013 m.), tiek už Vilo Kasterio vaidmenį visiškai su žemėmis sumaišytame „Viešpatavime“ („Transcendence“, 2014 m.). Ir nors pirmasis Koeppo ir Deppo bendras darbas „Paslaptingas langas“ („Secret Window“, 2004 m.) taip pat nei didelės sėkmės, nei gausių pagyrų nesulaukė, vyrai vis tik nusprendė pabandyti dar kartą. Juk minusas ir minusas dažniausiai duoda pliusą, ar ne? Bet ar jo vertas antrasis Koeppo ir Deppo bendras projektas „Ūsuotasis ponas Mortdecai“?
Taigi – susipažinkite. Šis žavus, elegantiškas, gudrus (bent jau maždaug taip save pristatantis) džentelmenas keistai geltonais plaukais, rudomis akimis ir užraitytais ūsais– tai anglų lordas Čarlis Mortdekajus (akt. Johnny Depp). Tiesa, jis pats nenutyli, kad yra niekšas ir sukčius – bet kaip gi kitaip, jei pagrindinis užsiėmimas – prekyba meno dirbiniais. Be to, neslepia pasididžiavimo savo puikiaisiais ūsais. Tik štai, pono Mortdekajaus žmona, tobuloji Džoana (akt. Gwyneth Paltrow) želdiniais, atsiradusiais ant sutuoktinio veido, taip smarkiai nesižavi kaip jis pats, veikiau jau priešingai – Mortdekajaus ūsai tampa pretekstu namuose nustatyti arktinio klimato režimą. Nors Mortdekajų situacija ir taip pakankamai kebli – gresia bankrotas, kadangi kilmingoji pora Jos Didenybei Anglijos karalienei skolinga per aštuonis milijonus svarų sterlingų už nesumokėtus mokesčius. Tad kai į Mortdekajų, kaip meno žinovą dėl dingusio reto ispanų dailininko Francisco Goyos paveikslo nenoromis kreipiasi Jos Didenybės policijos inspektorius Martlandas (akt. Ewan McGregor), dar nuo studijų Oksfordo universitete laikų neabejingas žaviajai Džoanai, Mortdekajui taip pat nenoromis belieka tik sutikti su Martlando pasiūlymu. Lydimas ištikimo tarno Džoko (akt. Paul Bettany) ponas Mortdekajus pasiraito ūsus ir leidžiasi į platųjį pasaulį ieškoti dingusios drobės.
Žiūrint šį filmą neapleidžia netikrumo ir… savotiškas déjà vu jausmas. Ryškios spalvos, detalėmis perkrauta aplinka, šaržuoti, ant kičo ribos balansuojantys personažai, savotiškos vintažinės stilistikos užuominos – visa tai atrodo jau kažkur matyta. Ne paslaptis kur – žiūrint „Ūsuotąjį poną Mordecai“ atrodo, kad buvo stengtasi pamėgdžioti Weso Andersono stilių ir jo šešiems Oskarams nominuotą komediją „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Budapest Hotel“, 2014 m.). Deja, tik pamėgdžioti. Nesakau, kad vintažinis stilius rezervuotas išskirtinai W. Andersonui – puikūs panašios stilistikos pavyzdžiai galėtų būti prancūzų François Ozono muzikinė kriminalinė komedija „Aštuonios moterys“ („8 femmes“, 2002 m.) ar Régis Roinsard‘o romantinė komedija „Populiari mergina“ („Populaire“, 2012 m.). Tuo tarpu „Ūsuotasis ponas Mortdecai“ pasireiškia viso labo stilistinėmis ambicijomis, bet dėl to stilingu filmu netampa. Priežastis paprasta – režisierius sau leido nusivažiuoti iki pigaus humoro ir vulgarių juokelių (na, užtenka turbūt paminėti, kad ištikimojo tarno vardas ir pavardė yra Džokas Strepas (angl. Jock Strapp – jockstrap – vyrų sportininkų dėvimas apsauginis kaušelis) ir tai nelieka tik verbaline užuomina).
Scenarijus nėra labai originalus, daug kas perkelta iš panašaus žanro ar panašaus siužeto filmų, todėl į pabaigą gana lengvai nuspėjama.
Nors filmas ir nesiekia natūralumo – jau vien iš išvaizdos aišku, kad ponas Mortdekajus kičinis ir šaržuotas tipažas, kaip beje, ir visi likusieji, tačiau sukurti personažai neįtikina. Pradėkim nuo paties pono M. ir Johnny Deppo. Taip, reikia pripažinti, kad ponas Mortdekajus – tai ne dar viena nevykusi kultinio kapitono iš „Karibų piratų“ projekcija į kitą filmą. Vis tik galima pastebėti, kad J. Deppas stengėsi atrasti kitokį personažą ir suteikti jam charakterį, ir bent iš dalies jam tai pavyko – kitokie judesiai, kitoks balsas ir kalbėjimo stilius. Tačiau kita vertus, juntamas šioks toks rezervuotumas, lyg bijant kad laisviau interpretuojant personažą, netikėtai ims ir kaip koks Edvardas Haidas vietoj pono Mortdekajaus prasiverš populiarusis kapitonas. Be to, nors J. Deppas ir įdėjo nemažai pastangų kalbėdamas su britišku akcentu, vis tik ar anglų aristokrato vaidmeniui tikrai neatsirado nė vieno kandidato iš Didžiosios Britanijos aktorių?
Gwyneth Paltrow vaidinama Džoana yra tobula, graži, nuginkluojanti ir pavergianti tiek savo sutuoktinį, tiek vilčių galutinai dar nepalaidojusį inspektorių Martlandą. Tačiau ji šalta, vienoda ir nuobodi. Botulino injekcijų surakinta kakta dar labiau riboja ir taip neitin platų G. Paltrow veido išraiškų spektrą. Personažas nėra pakankamai atskleistas – tarytum gudruolė, tarytum intrigantė, tarytum nusivylusi santuoka, tačiau nepasiryžusi išdavystei. Ewano McGregoro vaidinamas inspektorius Martlandas – iš esmės tik simpatiškas statistas. Nuosekliai neabejingas Džoanai, bet nenuosekliai pametantis dėl jos galvą ir išpasakojantis tai, ko policijos pareigūnui visai nederėtų pasakoti.
Vis tik ko gero įdomiausias šio filmo personažas – ištikimasis Džokas, kuris yra tarnas, vairuotojas, nešikas, apsauginis ir dar kas tik nori viename asmenyje, dėl savo pono pasiryžęs paaukoti bet ką. Savotiška moderni ir daug gyvesnė Adamsų Svirdulio versija, kurio skleidžiamai seksualinei energijai neatsispiria jokia moteriška būtybė. Džokas „užmuša“ savo lakoniškumu ir lediniu santūrumu, savo taikliais pastebėjimais bei gebėjimu pasimaišyti kaip tik tada, kai ponui Mortdekajui jo labiausiai reikia. Tiesa, dėl pono nerangumo Džokas ne kartą yra nukentėjęs, bet ką jau čia padarysi – vienu lūžusiu šonkauliu daugiau ar mažiau – jokio skirtumo. Galbūt tai ne pats geriausias Paulo Bettany vaidmuo, bet niūrusis Džokas ir jo juodasis humoras tampa savotiška atsvara spalvingam ponui Mortdakajui ir vulgariems juokeliams.
Nors pasirinkta ryškių ir intensyvių spalvų paletė, kaip jau minėjau, iki vientisos vintažinės stilistikos šiam filmui daug ko pritrūko. Operatoriaus darbas neblogas – pasitaikė keletas įdomiau nufilmuotų kadrų: filmavimas pagreitintai, imituojant lėktuvo skrydį; miestų vaizdai ir jų pavadinimai 3D formatu „išaugantys“ iš žemėlapio, iš aukštai filmuota Londono panorama; iš viršaus staigiai leidžiamasi į žalią Anglijos peizažą ir t. t. Garso takelis neypatingas, vaizdo ir garso montažas galėtų būti geresnis.
„Ūsuotasis ponas Mortdecai“ – savo vintažinių ambicijų nepateisinantis filmas. Nors scenarijus netrykšta originalumu, personažai balansuoja ant kičo ribos, o pats filmas, atrodantis kaip W. Andersono stilistikos pamėgdžiojimas, yra prikaišiotas neskoningų vulgarių juokelių, vis tik kaip vienkartinio lengvo vartojimo produktas gali būti žiūrimas.
