Penkiems Oskarams nominuotas režisierius, prodiuseris ir scenaristas Michaelas Mannas, prieš išeidamas į šešerius metus trukusias atostogas nuo vaidybinio kino, 2009 metais pristatė vieną įdomesnių žvilgsnių į ketvirtojo dešimtmečio gangsterių gyvenimą, paremtą tikra ir labai įkvepiančia legendinio bankų plėšiko Džono Dilindžerio istorija, kuri su šiuo bandymu tampa vienuoliktu perkėlimu į didžiuosius ekranus.
Apie ką mes čia…
Finansinė depresija ir vargas JAV pagimdė daug nusikaltėlių, kurie su laiku tapo tikrais didvyriais paprastų žmonių akyse. Vienu tokiu didvyriu buvo trisdešimtmetis Džonas Dilindžeris, kuris vedžiodamas šalies valdžią už nosies plėšė bankus. Džonui sekasi gerai, jį supa ištikimi draugai, gražiausios moterys ir nerūpestingas gyvenimas. Siekiant jį sustabdyti, suburiamas specialus FTB būrys, vadovaujamas Melvino Purviso. Taip prasideda negailestinga medžioklė, bandant pagauti visuomenės priešą numeris vienas – Džoną Dilindžerį.
Kūrinio vidus
Visada dievinau gansterinius filmus, ypač tuos, kurie buvo paremti tikrais faktais. Nusikaltėlių gyvenimas yra ne ką mažiau įdomesnis už sportininkų, dainininkų ar imperatorių. Tenka pripažinti, kad po 2000-ųjų galima išvardinti vos kelis dėmesiu vertus ir gerus žanro darbus. Tokiais filmais tampa Samo Mendeso 2002 metais sukurtas „Kelias į pražūtį“, 2007 metais pasirodžiusi Oskarinė Ridley‘io Scotto kriminalinė drama „Amerikos gangsteris“, Martino Scorseses „Infiltruoti“, Davido Cronenbergo „Rytietiški pažadai“ ir šis, 2009 metų filmas.
Iš naujų žanro darbų, pasakojančių apie trečią-ketvirtą praeito amžiaus dešimtmetį, vertas dėmesio yra tik „Virš įstatymo“ bei serialai „Sausas įstatymas: mafijos gimimas“ ir „Išblyškę laukai“. Žinoma, šie paminėti filmai visiškai neprilygsta tokiems žanro etalonams, kaip „Žmogus su randu“, „Milerio kryžkelė“, „Geri vyrukai“, „Kazino“, „Blogos gatvės“, „Kartą Amerikoje“ ar „Krikštatėvis“, tačiau turime ką turime. Bent jau tai gerai, kad naujos juostos pastatytos įdomiai, turi gerus scenarijus, puikią režisūrą ir įsimintiną aktorių vaidybą.
Ši kriminalinė veiksmo drama apie vieną populiariausių to laikotarpio gangsterį neša savyje puikią režisieriaus Michaelio Manno viziją apie Džono Dilindžerio gyvenimo dramą ir jo nepasisekusius ryšius, jo, kaip vienišo žmogaus, akimirkas ir visuomenės meilę tam, kuris parklupdė visą šalies teisėsaugą. Kino kūrėjas nuo A iki Z pasakoja Džono kelią tampant visuomenės priešu numeris vienas, kurio gyvenime netrūko pavojingų ir išties didvyriškai atrodančių bankų apiplėšimų, prilygstančių klasikiniam Robino Hudo įvaizdžiui. Taip pat, buvo gražios meilės istorijos moteriai, kuri negali jam pasiūlyti nieko, apart jausmų ir ištikimybės bei dviveidžių draugų. Pastarieji filmo metu sudaro nemažą pamatą, parodydami, jog žmonės yra tik savanaudžiai plėšrūnai, kuriems žmogus rūpi tol, kol neša naudą. Tai tikrai ganėtinai taiklus žmonių gyvenimo siekių perteikimas didžiuosiuose ekranuose ketvirto dešimtmečio laikotarpyje, kai gatvėse siautėjo gangsteriai. Juostoje taip pat atsižvelgta į rodomo laikotarpio autentiką (žargonas, veikėjų gestai, pasaulėžiūra). Na, ir žinoma, pati Dilindžerio biografija bei jo gyvenimo būdas. Viskas atkurta taip, kaip ir buvo. Netgi jo mirtis pavaizduota lygiai taip, kaip ji aprašoma specialaus agento Melvino Purviso parodymuose, gautuose 1934 metais.
Atmetus biografines ir vidines Džono gyvenimo akimirkas, didelį dėmesį juostos režisierius sutelkia į nepaprastą, bet labai maloniai atrodančią meilės istoriją. Žinoma, tai puikus ėjimas norint į kino sales prisivilioti ir moterišką auditorija, kuri dažnai padaro brangiai kainuojantiems projektams nemažus pinigus.
Dramatiškas Džono ir Bilės santykių pateikimas siužetinės linijos eigoje leidžia pamatyti tikrą moterį, gerbiančią savo vyrą, neišduodančią jo net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. O jis neišduoda jos, ji jam yra vienintelė ir nepakartojama. Nors ir siautėjo ir plėšė bankus, Džonas viduje buvo vienišu žmogumi ir tik Bilė sugebėjo jam atverti, bent jau trumpam, jausmų rojų. Nors ir viso filmo metu Džonas išlieka stipriu, savimi pasitikinčiu vyru, tačiau akivaizdu, jog vienintelis, kas jam tikrai rūpi, nėra pinigai, o moteris, kuriai dėl jo kaltės gresia dideli nemalonumai. Iki pat galo išlaikomas šis puikus ir vienas iš daugelio šios juostos siužetinės linijos dalyvių.
Juostos veikėjų gausa stulbina. Legendinių pavardžių tiek daug, kad iki pilnos laimės trūko tik Alo Kaponės. Ir, kas įdomiausia, visi jie perteikti ypatingai gerai, jų istorijos, charakteriai atskleisti taip, kad būtų įmanoma įžvelgti jų psichologinius portretus. Juostos metu be paties Dilindžerio, kuris nuostabiai atskleidžiamas ir kaip nusikaltėlis, ir kaip žmogus, galima pamatyti žiaurųjį „Kūdikiaveidį“ Nelsoną, „Gražuoliuką“ Floidą, „Raudonąjį“ Hamiltoną bei mūsų tautietį, lietuviško kraujo turintį Alviną Karpį. Ką jau kalbėti apie FTB įkūrėjo Dž. Edgarą Huverį (jį visu gražumu galima pamatyti Clinto Eastwoodo režisuotame 2011 metų filme „Dž. Edgaras“). Visi paminėti žmonės atkuria klasikinių gangsterių paveikslus, todėl bežiūrint į juos galima iš karto priminti tokius legendinius filmus, kaip 1932 m. „Žmogus su randu“, 1931 m. dramą „Mažasis Cezaris“, 1938 m. „Angelai purvinais veidais“ bei, kas be ko, mirtiną šūvį Džonui Dilindžerui atnešusį filmą „Manhetano melodrama“, kurią jis pasižiūrėjo lemtingą vakarą, nunešusį jo gyvybę.
Pabaigai, galima dar pasakyti, jog veiksmo plane siužetinės linijos eiga nėra užtempta, viskas žiūrisi gerai, nenuobodžiai ir, kas svarbiausia, tikroviškai. Ypač reikia padėkoti filmo režisieriui už nuostabius susišaudymus ir banko plėšimo akimirkas, kurios padaro iš šio filmo tikrą saldainį. Taip, tai nėra pats geriausias režisieriaus darbas, bet pripažinkime, filmas tikrai kokybiškas ir turi gerai vystomą istoriją. Ypač, jei atsižvelgtume į visas Dž. Dilindžerio gyvenimo adaptacijas, iš kurių galima išskirti tik 1945 metais pasirodžiusi filmą „Dilindžeris“. Šis, žinoma, atrodo įspūdingiau ir prasmingiau. Tikėkimės, jog ir naujausias režisieriaus darbas „Programišiai“, pasirodantis po šešerių metų nuo „Visuomenės priešų“, irgi atneš vien tik teigiamas emocijas.
Techninė juostos pusė
Jau 2004 metais pradėjus vystyti savo filmuose labai tikroviško filmavimo būdą, režisierius ir čia nenustebina. Juostos metu dominuoja skaitmeninės kameros vaizdas, juostos dokumentinio pobūdžio fonas ir labai niūrios, šiek tiek pilkos spalvos, pabrėžiančios visiems, jog tai nėra laiminga istorija apie dorą žmogų.
Kameros darbas vertas Oskaro. Ne, iš tiesų, tai vienas įdomesnių žanro kameros sprendimų šnekant apie susišaudymus. Labai įtemptai žiūrisi viskas, ką mums pateikia juostos režisierius, o ypač, kai dviem Oskarams nominuotas Dante Spinotti operatorius sugeba sklandžiai sugaudyti svarbiausias filmo detales, veikėjų manieras, smurto proveržius ir stulbinančius miestų vaizdus nukeliančius, mus į tolimuosius 1930 metus.
Taip pat stebina ir juostos garso takelis, nukeliantis mus į tą laikotarpį, kai džiazas vis dar virpino žmonių širdis. Ypatingai didelį AČIŪ reikia pasakyti filmo kūrėjams už nuostabią Otiso Tayloro atliekamą dainą „Ten Million Slaves“, kuri ir atidaro šį ambicingą biografinį filmą. Visos juostos metu taip ir norėjosi niūniuoti prisiminus puikų epizodą, papildytą šiuo muzikiniu kūriniu. Kitos kompozicijos sukurtos Oskaro už „Fridą“ gavusio kompozitoriaus Ellioto Goldenthalo irgi „veža“. Atkuriama įtampos kupina atmosfera, kurioje netrūksta nei dramatinių epizodų su atitinkamai parinkta muzika, nei efektingų susišaudymų, laikančių adrenalino būsenoje.
Garso montažas neturi jokių klaidų, nes vien susišaudymai ir gaudynės atkuriamos labai autentiškai, o šūviai, kuriais perpildytas šis biografinis epas apie Džoną Dilindžerį, džiugina ausis tikroviškumu. Taip pat ir bendras vaizdo montažas vertas paminėjimo, nes sugebėti parodyti įdomią, ir puikiai scenomis suderintą istoriją, kuri sukelia nemažai jausmų peržiūros metu. Tai ne sausas siužetinės linijos pateikimas ir faktų barstymas, tai labiau meninę vertę turintis produktas.
Aktorių kolektyvinis darbas
2009 metais ant bangos buvęs moterų numylėtinis Johhny‘is Deppas pasirodė ne tik nuostabiai sprendžiant iš jo vaidybinių sugebėjimų, jis taip pat atnešė ir labai charizmatišką veikėją, ir, kas svarbiausia, tai vienas iš nedaugelio jo filmų, kur galima įžvelgti natūralų jo veidą, o ne išpaišytą įvairaus storio grimais. Draminis aktoriaus pasirodymas parodė, jog jis sugeba vaidinti tokius sudėtingus personažus, todėl tikėkimės, jog ateityje jo lauks tik tokie projektai, kuriuose bus galima pamatyti jo talentą, o ne pavardę.
Juostos metu, Johnny‘io Deppo vaidinamam personažui pasipriešina FTB agentas Melvinas Purvisas, kurį visai neblogai suvaidina kitas Holivudo A klasės aktorius – Christianas Bale‘as. Ne geriausias „Tamsos riterio“ žvaigždės pasirodymas, ir tuo labiau, ne pranašesnis už šios juostos žvaigždę, tačiau, kaip bebūtų, jis čia tiko ir net labai. Tą patį galima pasakyti ir apie vienintelę pagrindinės svarbos moterį – Marion Cottilard, kuriai atiteko garbė suvaidinti Džono mylimąją Bilę. Draminiai aktorės sugebėjimai išties stebina, ji gali suvaidinti bet ką – meilužę, motiną, divą. Ji ne tik tiko filmui, bet kartu ir gerai papildė Johnny‘io Deppo pašonę. Graži pora, ką čia daugiau bepasakysi.
Be Johnny‘io Deppo ir Christiano Bale‘o filmas kupinas ir kitų, ne mažiau žinomų veidų. Galėčiau net pasakyti, jog šis filmas virto tikrų žinomų vyrų paradu. Nors ir trumpai, bet užtat kaip efektingai pasirodė Chaningas Tatumas šiame filme. Taip pat savo šlovingą kelią šiame filme pradeda aktorius Jasonas Clarke‘as. Gal ne pats įsimintiniausias juostos veikėjas, bet su vaidmeniu susidorojęs puikiai. Labiausia iš antraplanių aktorių žavi Stephenas Grahamas, atlikęs „Vaikiaveidžio“ Nelsono vaidmenį. Charizmatiškas, grubus ir netgi šiek tiek erzinantis personažas, kuris taip pat papuošė filmą. Šalto veido ir brutalumu pasižymintis Stepheno Lango vaidinamas FTB agentas Čarlzas Vinstedas taip pat įneša bendram juostos kontekstui daugiau energijos, lygiai taip pat, kaip ir „Vaikiaveidis“. Be šių aktorių filme galima pamatyti ir talentingą Stepheną Dorffą, Johną Ortizą, Giovanni Ribisi Alvino Karpio amplua, Davidą Wenhamą ir daugelį kitų žymių ekrano veidų.
Verdiktas
„Visuomenės priešai“ – tai tikroviškai papasakota vieno įsimintiniausių sausojo įstatymo laikotarpio JAV siautėjusio bankų plėšiko Džono Dilindžerio ir jo sėbrų istorija, apipinta įvairiausiomis legendomis. Filmas pristato puikią dramą, meilės istoriją, kvapą gniaužantį veiksmą, brutalias smurto scenas, energingus susišaudymus, protingus režisūrinius M. Manno sprendimus ir, kas be ko, nuostabią pagrindinio veikėjo atlikėjo, charizmatiškojo Johnny‘io Deppo vaidybą.
