Kino teatruose dažnai tenka išvysti kriminalinių veiksmo filmų, kuriuose dažniausiai figūruoja policininkai prieš kokios nors šakos nusikaltėlius. Tokio tipo istorijos kuriamos ne tik kine, bet ir televizijoje, ir jos visuomet yra paklausios. Žiūrovui įdomu stebėti besirutuliojančius veikėjų nuotykius, policijos tyrimus, nusikaltėlių veiksmus ir, galiausiai, dviejų pusių konfrontacijas. Tokio tipo filmus puikiai geba kurti ir kultinis režisierius Michaelas Mannas, pristatęs šią temą iš pačių įvairiausių kampų. Iš nusikaltėlio perspektyvos veiksmą galėjome stebėti „Visuomenės priešuose“, dalinai tai buvo galima matyti „Karštyje“, o iš teisėsaugos pusės – M. Manno prodiusuotame seriale „Majamio policija“. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po serialo pasirodymo režisierius nusprendė prikelti kultinius veikėjus dar vienam pasispardymui filme, kurio pavadinimas yra toks pats, kaip ir serialo – „Majamio policija“.
Turinys
Detektyvai Sonis Kroketas ir Rikardo Tubsas yra vieni kiečiausių Majamio policininkai, dirbantys organizuoto nusikalstamumo tyrimų skyriuje. Naujoji jų užduotis priverčia partnerius pasinerti po gilia priedanga ir infiltruoti į ypatingai pavojingą kubiečių organizaciją. Jų tikslas – išardyti narkotikų kartelį iš vidaus. Vykdant paskirtą užduotį Kroketo ir Tubso asmeniniai ir darbiniai gyvenimai pradeda pavojingai painiotis, o buvimas po priedanga kasdien tampa pavojingesnis ne tik jiems, bet ir jiems brangiems žmonėms.
Režisierius M. Mannas dar kartą parodo, kad gali praktiškai bet kokį darbą padaryti įdomų ir įtraukiantį. Tai filmas, paremtas labai populiariu praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio serialu, todėl prieš pradedant žiūrėti filmą lūkesčiai buvo tikrai dideli. Ir, galima sakyti, per daug nusivilti neteko. Žinoma, senų laikų nostalgija, visgi nugali, ir tai tikrai nėra iš pačių geriausių režisieriaus darbų, tačiau filmas vis tiek sugeba išlaikyti įtampą ir išlikti įdomus.
Scenarijų šįkart juostai rašė pats režisierius, todėl filmo metu jaučiasi jo stipri stilistika. Rodomos istorijos perdengia viena kitą taip nuosekliai, kad vaizdas, atrodo, vyksta tuo pačiu metu keliose vietose, o viską sužiūrėti yra be galo paprasta. Deja, kad ir kokia gera būtų šioji siužetinė linija, ji neprilygsta kultiniam serialui. Siužetas bandomas kurti M. Manno stiliumi, o tai savotiškai panaikina visą šarmą, kurį turėjo serialas.
Scenarijus taip pat ganėtinai sausas. Ir nors filme netrūksta veiksmo scenų, susišaudymų ar sprogimų, dialogai yra neypatingai įdomūs, neįtraukiantys ir visiškai neįsimenami. Su tokiais vidutiniškais dialogais veikėjai niekaip neatskleidžiami ir viskas, ką matome ekrane, labai ilgai nesugeba įtikinti. Iš esmės, per visą filmą nė vienas veikėjas nėra išplėtojamas taip, kad būtų galima už jį sirgti, nerimauti ir užgniaužus kvapą sekti kiekvieną krustelėjimą. Taip, po daugiau nei dviejų valandų, filmas ir pasibaigia palikęs žiūrovus abejingus bet kuriam pasirodžiusiam veikėjui – detektyvams ar jų mylimosioms.
Kalbant apie veiksmą, ši dalis yra pateikta tikrai efektingai. Garsiai riaumojantys automobiliai ir bangas skrodžiantys greitaeigiai kateriai sugeba sukelti adrenalino kiekį kraujyje, o efektingos susišaudymų scenos karts nuo karto priverčia kūnu nubėgti šiurpą. Tai visišku Manno stiliumi kuriamas veiksmas, kuris yra tik vienas – nepriekaištingas. Prie visų susišaudymų prisideda ir nepriekaištingai atrodančios taktinės scenos, kurioje visi detektyvai (ne tik pagrindiniai) dirba ranka rankon siekdami užbrėžto tikslo. Ir tos scenos, kuriose nė vienas veikėjas neprabyla, yra pačios geriausios ir daugiausiai pasakančios.
Be viso kito puikiai kuriama ir filmo atmosfera. Dieną – šviesūs vaizdai, saulėti paplūdimiai, pakili nuotaika ir Floridos karštis ir be galo įspūdingi kraštovaizdžiai. Naktį viską pasikeičia ir gerą nuotaiką iškart pakeičia slogi atmosfera, kraujo ir prakaito kvapas, stresas ir nuolatinė įtampa.
Techninė pusė
Techninė filmo pusė yra stiprioji šio filmo dalis. Pirmiausia, tai labai gerai kiekvienai scenai pritaikytas garso takelis. Šiek tiek roko, šiek tiek kubietiškų ritmų. Visko po truputį ir tai yra gerai, nes su kiekvienu kūriniu atskleidžiama praktiškai kiekvienos scenos atmosfera. Filmo pradžia, kurioje skamba Linkin Park ir Jay-Z kūrinys „Numb/Encore“ (kurio, beje, niekada nepripažinsiu kaip gero, nes su Jay-Z buvo sugadinti Linkin Park) šiai scenai labai tiko ir buvo stiprus įėjimas į visą siužetinę filmo liniją. Dienomis dažniausiai skambėjo lengvi kūriniai, o naktimis – trankūs roko ar lengvo metalo garsai, taip labai gerai išplėsdami matomą vaizdą.
Specialieji efektai filme, kurie daugiau ar mažiau apsiribojo sprogimais, atrodė labai kokybiškai. Išskyrus vieną sceną, kurioje į orą išlėkė namelis ant ratų. Būtent toje scenoje kompiuterinė grafika matėsi labai smarkiai ir šiek tiek suprastino požiūrį į visus kitus labai kokybiškai susprogdinamus daiktus.
Operatoriaus darbas šiame filme tikrai nenuvilia. Ir tikrai nereikia tuo stebėtis, nes šio filmo kinematografija užsiėmė Oskaro už geriausią kinematografiją laureatas Dionas Beebe‘as, auksinę statulėlę laimėjęs tais pačiais metais, kaip ir šio filmo išleidimo data, tik už kitą filmą – „Geišos išpažintis“. Dar nenuostabu, kad jis jau buvo dirbęs su Michaelu Mannu kuriant „Nakties įkaitą“ ir tai labai stipriai matosi. Veiksmo ir, ypatingai, susišaudymų scenos yra labai stilistiškai panašios, bet net dar labiau patobulėjusios. Ypatingai geras sprendimas į veiksmą įtraukti pirmojo asmens vaizdą ir filmuoti „nuo vamzdžio“. Taip operatorius leido žiūrovams dar labiau įjunkti į vaizdą ir jaustis blogiečio (ar geriečio) kailyje šaudant į priešininkus. Tokie sprendimai buvo labai įdomūs ir gerokai pakėlė filmo lygį. Lygiai taip pat gerai nufilmuojamos ir aistringos šokių scenos, kurių metu jaučiama pagrindinių veikėjų aistra.
Garso montažas filme išties puikus. Tiek muzikos pagarsinimo esminiuose momentuose, tiek aplinkinių garsų, kaip greitaeigio katerio variklio riaumojimas, skambėjo labai gerai. Taip pat, nesigirdėjo jokių nesklandumų pereinant tarp skirtingų scenų, nė vienas garsas nebuvo staiga nutrauktas. Vaizdo montažas buvo daugiau ar mažiau geras. Jis šiek tiek silpnesnis už garso darbus, nes vietomis scenos buvo keistai sulipdytos, matėsi kelios klaidos pereinant iš vienos scenos į kitą. Nepaisant to, žiūrėti galima ir nebuvo daug tokių klaidų, kurios smarkiai erzintų.
Aktoriai
Aktoriai šioje juostoje nėra pati stipriausia pusė. Bene geriausiai filme pasirodo trečią kartą su M. Mannu dirbantis Jamie‘is Foxxas. Jo veikėjas turi stiprias charakterio savybes ir skleidžia savotišką šarmą, kuris, nors ir silpnai, bet palenkia žiūrovus į jo pusę. Problema tik ta, kad tam nėra priežasties, nes jo herojus visame filme yra pats saugiausias. Nepaisant to, įtikinamai įkūnijęs Rikardo Tubsą aktorius atlieka trečią gerą vaidmenį, dirbdamas su šiuo režisieriumi. Anksčiau jis pasirodė filmuose „Ali“ ir „Nakties įkaitas“.
Sonį Kroketą įkūnijęs Colinas Farrellas šiame filme negali pasigirti tokia stipria vaidyba, kaip jo partneris. Nuolatos lankeliu išriesti antakiai ir gailesčio kupinas veidas neypatingai tiko prie visai įdomios ir „kietokos“ išvaizdos – ilgų, šiek tiek riebaluotų, plaukų ir stilizuotų ūsų. Nors veiksmo scenose, kuriose jis nekalbėjo, aktorius atrodė gerai, taigi peršasi išvados, kad čia daugiau scenaristo ir režisieriaus kaltė, kad vaidmuo buvo neįtikinamas.
Izabelą įkūnijusi Li Gong sudarė vaizdą, kad jai šis vaidmuo neypatingai patinka. Tam tikrais momentais, kai ji rodydavo savo moteriškus kerus, viskas buvo gerai, tačiau verslo reikalų derinimas ir dirbtinos dramos visiškai nesižiūrėjo. O dar ta ispanų kalba su kinišku akcentu. Labai nesiklausė.
Vienas dirbtiniausių veikėjų filme sukūręs Johnas Ortizas pasirodė labai prastai. Sunku buvo suprasti jo emocijas, kvailą nepasitikėjimą kitais ir visiškai nekoordinuotus veiksmus. Gana prastas veikėjo įgyvendinimas.
Kitus detektyvus vaidinę Justinas Theroux, Naomi Harris ir Domenickas Lomberdozzis neparodė kažko ypatingo, tačiau visai neblogai susižaidė su kitais aktoriais. Filmo metu buvo be galo smagu stebėti senus vilkus, kurie teisėsaugininkų vaidmenis kūrė ne vieną kartą. Tai Barry‘is Shabaka Henley‘is ir Ciaran Hindis. Taip pat ne stebuklingi pasirodymai, tačiau stipri charizma iškėlė jų veikėjus į aukštesnį lygį.
Verdiktas
„Majamio policija“ yra vienas silpnesnių Michaelo Manno darbų, kuriame nematome vieno svarbiausio režisieriaus bruožo – ypatingai didelio indėlio į pagrindinius veikėjus, taip prarandant pusę filmo dvasios. Juostoje dominuoja vidutiniška vaidyba ir scenarijus, kuriuos šiek tiek sustiprina efektingos veiksmo ir susišaudymų scenos, gerai atrinktas garso takelis ir nepriekaištingas operatoriaus darbas. Tai labai paprastas ir tik pramogai skirtas veiksmo filmas, kurį smagu žiūrėti ne kartą, bet kelti ant pjedestalo tikrai nesinori.
